1852 m. Prancūzijos Konstitucija
| 1852 m. Prancūzijos Konstitucija | |
 | |
| Informacija | |
|---|---|
| Valstybė | Prancūzija |
| Priimta | 1852 sausio 14 d. |
| Galiojo iki | 1852 m. sausio 14 d. – 1870 m.[1] |
| Turinys | |
| Valdymo forma | Respublika, vėliau atkurta imperija |
| Įstatymų leidžiamoji valdžia | Įstatymų leidybos korpusas |
| Vykdomoji valdžia | Prezidentas, ministrai |
1852 m. Prancūzijos Konstitucija (kitaip – Antrosios imperijos konstitucija) – Prancūzijos konstitucija, priimta po referendume gauto pritarimo 1852 m. sausio 14 d. (galiojo iki 1870 gegužės 21 d.), parengta Liudviko Bonaparto šalininkų.[2][1]
Priėmimo aplinkybės
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Pagal 1848 m. konstituciją prezidentu išrinktas Liudvikas Bonapartas reikalavo pakeisti konstitucijos nuostatą, draudžiančią rinkti prezidentą daugiau nei vienai kadencijai. Nacionaliniam susirinkimui nesutinkant, prezidentas nepaisydamas draudimų jį paleido, o tai reiškė valstybės perversmą. Referendumu gavę piliečių sutikimą, Liudviko Bonaparto šalininkai parengė naują konstituciją, kuri faktiškai buvo patobulintas 1799 m. konstitucijos variantas.[1] Lapkričio 21 d. oficialiai paskelbta imperija. Iki 1870 m. gegužės 21 d. naujos konstitucijos, paskelbusios konstitucinę monarchiją, valstybė buvo valdoma autoritariniais metodais, imperatorius leido dekretus, valdė per ministrų kabinetą.[1]
Valstybinė santvarka
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Formaliai Respublika,[1] po 1852 m. lapkričio 21-22 d. vykusio plebiscito oficialiai atkurta atkurta imperija.[3]
Įstatymų leidžiamoji valdžia
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Vienų rūmų Įstatymų leidybos korpusas. Jis svarstydavo įstatymų projektus, kuriuos inicijuodavo prezidentas, o rengė Valstybės taryba. Kiekvienas įstatymų projektas prieš patvirtinamas prezidento patekdavo į atkurtą Senatą konstitucingumui tikrinti.[1]
Įstatymų leidžiamosios valdžios rinkimų tvarka: įstatymų leidybos korpusas renkamas visuotiniais rinkimais iš prezidento tvirtinamų kandidatų.[1]
Vykdomoji valdžia
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Prezidentas, jam pavaldūs ministrai, jis turi aukščiausią vykdomąją valdžią, įstatymų leidybos iniciatyvos ir leidybos teisę.[1] Įstatymų vykdomosios valdžios rinkimas: konstitucija konkrečiai nurodo, kad „Prancūzijos valdymas 10 metų patikimas dabartiniam respublikos prezidentui Liudvikui Bonapartui“ (2 str.).
Senatas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Atkurtas Senatas, turėjęs prieš prezidentui skelbiant tikrinti įstatymų konstitucingumą (kaip ir 1799 m. Konstitucijoje).[1]
Svarbiausios nuostatos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Įtvirtintos didelės prezidento galios (vėliau tapo ir imperatoriumi), silpnas Įstatymų leidybos korpusas, atkurtas Senatas.[1]
Išnašos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ 1,00 1,01 1,02 1,03 1,04 1,05 1,06 1,07 1,08 1,09 Pierre Bodineau, Michel Verpeaux, Histoire constitutionnelle de la France, Paris, Presses universitaires de France, 2013, p. 58–65.
- ↑ https://www.elysee.fr/en/french-presidency/the-constitution-of-14-january-1852-and-its-modifications
- ↑ Dieter Nohlen & Philip Stöver (2010) Elections in Europe: A data handbook, pp. 673, 683. ISBN 978-3-8329-5609-7