1852 m. Prancūzijos Konstitucija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
1852 m. Prancūzijos Konstitucija
Informacija
ValstybėPrancūzija
Priimta1852 sausio 14 d.
Galiojo iki1852 sausio 14 d. – 1870 gegužės 21 d.
Turinys
Valdymo formaRespublika, vėliau atkurta imperija
Įstatymų leidžiamoji valdžiaĮstatymų leidybos korpusas
Vykdomoji valdžiaPrezidentas, ministrai

1852 m. Prancūzijos Konstitucija (kitaip – Antrosios imperijos konstitucija) – Prancūzijos konstitucija, priimta po referendume gauto pritarimo 1852 m. sausio 14 d. (galiojo iki 1870 gegužės 21 d.), parengta Liudviko Bonaparto šalininkų.

Priėmimo aplinkybės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagal 1848 m. konstituciją prezidentu išrinktas Liudvikas Bonapartas reikalavo pakeisti konstitucijos nuostatą, draudžiančią rinkti prezidentą daugiau nei vienai kadencijai. Nacionaliniam susirinkimui nesutinkant, prezidentas nepaisydamas draudimų jį paleido, o tai reiškė valstybės perversmą. Referendumu gavę piliečių sutikimą, Liudviko Bonaparto šalininkai parengė naują konstituciją, kuri faktiškai buvo patobulintas 1799 m. konstitucijos variantas. Lapkričio 21 d. oficialiai paskelbta imperija. Iki 1870 gegužės 21d. naujos konstitucijos, paskelbusios konstitucinę monarchiją, valstybė buvo valdoma autoritariniais metodais, imperatorius leido dekretus, valdė per ministrų kabinetą

Valstybinė santvarka[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Formaliai Respublika, 1852 m. lapkričio 21 d. po plebiscito oficialiai atkurta atkurta imperija.

Įstatymų leidžiamoji valdžia[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vienų rūmų Įstatymų leidybos korpusas. Jis svarstydavo įstatymų projektus, kuriuos inicijuodavo prezidentas, o rengė Valstybės taryba. Kiekvienas įstatymų projektas prieš patvirtinamas prezidento patekdavo į atkurtą Senatą konstitucingumui tikrinti. Įstatymų leidžiamosios valdžios rinkimų tvarka: įstatymų leidybos korpusas renkamas visuotiniais rinkimaisprezidento tvirtinamų kandidatų.

Vykdomoji valdžia[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Prezidentas, jam pavaldūs ministrai, jis turi aukščiausią vykdomąją valdžią, įstatymų leidybos iniciatyvos ir leidybos teisę. Įstatymų vykdomosios valdžios rinkimas: konstitucija konkrečiai nurodo, kad „Prancūzijos valdymas 10 metų patikimas dabartiniam respublikos prezidentui Liudvikui Bonapartui“ (2 str.).

Senatas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Atkurtas Senatas, turėjęs prieš prezidentui skelbiant tikrinti įstatymų konstitucingumą (kaip ir 1799 m. Konstitucijoje).

Svarbiausios nuostatos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Labai stiprus prezidentas, vėliau tapęs ir imperatoriumi.
  2. Silpnas Įstatymų leidybos korpusas.
  3. Atkurtas Senatas.