Antarktinis pingvinas
| Pygoscelis antarctica |
|---|
 Antarktinis pingvinas (Pygoscelis antarctica) |
| Apsaugos būklė |
 Nekeliantys susirūpinimo (IUCN 3.1), [1] |
| Mokslinė klasifikacija |
| Binomas |
| Pygoscelis antarcticus Forster, 1781 |
Antarktinis pingvinas (Pygoscelis antarctica) – pingvininių (Spheniscidae) šeimos paukštis.
Paplitimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Paplitę Antarktidos pusiasalyje ir subantarktinėse salose. Daugiausiai kolonijų yra Pietų Šetlando, Pietų Orknio ir Sandvičio salose. Populiacijoje apie 8 mln suaugusių individų.[1]
Išvaizda[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Vidutinio dydžio pingvinas. Kūno ilgis 72 cm, svoris – 3,5 – 5 kg. Išskirtinis požymis – per smakrą einanti plona juoda linija. Smakras, veidas ir pilvas yra balti. Kakta, viršugalvis, nugara, uodega ir išorinė sparnų pusė – juodos spalvos. Snapas yra juodas. Kojos rožinės, padai juodi. Jauniklių nugara pilka, o pilvas baltas.
Biologija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Pati agresyviausia pingvinų rūšis. Gyvena 15 – 20 metų[2] . Lytiškai subręsta 3- 7 metų. Maisto ieškoti plaukia apie 80 km nuo kranto. Paneria į 50 - 100 m gylį[2] . Po vandeniu išbūna trumpiau nei minutę. 95% maisto raciono sudaro krilis, o 5% - kiti vėžiagyviai ir smulkios žuvys [3]
Kovo – spalio mėnesius praleidžia jūroje, maitindamiesi. Į veisimosi vietas grįžta lapkričio mėnesį, kiekvienais metais į tą pačią vietą. Veisiasi didelėse, virš 100 000 porų, kolonijose. Monogamai. Lizdavietės ant stačių šlaitų,[4] kurias pasiekia kabindamiesi snapais ir aštriais nagais.[5] Iš akmenėlių patinas krauna apvalų , 40 cm skersmens ir 15 cm aukščio lizdą.[3] Dėtyje du kiaušiniai. Inkubacija trunka 33 - 35 dienas. Peri abu tėvai, kas 5 – 10 dienų pasikeisdami. Po 20 – 30 dienų jaunikliai būriuojasi „lopšeliuose“. Šildydami vieni kitus laukia grįžtančių tėvų su maistu. Po 7- 9 savaičių jaunkliai apsiplunksnuoja ir išplaukia maitintis į jūrą. Suaugę į jūrą grįžta kovo mėnesį.
Natūralus suaugusių pingvinų priešas yra jūrų leopardas. Sausumoje kiaušiniais ir jaunikliais minta baltieji makščiasnapiai ir Stercorarius antarcticus.
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ 1,0 1,1 „Pasaulinės gamtos apsaugos organizacijos raudonasis sąrašas - Pygoscelis antarcticus.2016“. Pasaulinė gamtos apsaugos organizacija. anglų k.
- ↑ 2,0 2,1 „" Pygoscelis antarcticus "“. Encyclopedia Britannica. anglų k.
- ↑ 3,0 3,1 „"Pygoscelis antarcticus"“. Animal Diversity Web. anglų k.
- ↑ „" Pygoscelis antarcticus "“. Lloyd Spencer Davis. anglų k.
- ↑ Taylor, Barbara. Arktis ir Antarktis. Vilnius: Alma littera, 1998, 29 psl. ISBN 9986-02-498-6.
