Antanas Radušis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Antanas Radušis (1848 m. birželio 12 d. Oranuose, Gižų valsčiuje – 1918 m. rugsėjo 4 d. Šilavote, dab. Prienų raj) – Lietuvos kunigas, draudžiamos spaudos platintojas ir švietėjas, tautosakininkas.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Mokėsi Marijampolės gimnazijoje, kur kartu Petru Kriaučiūnu dalyvavo slaptame lietuviškame moksleivių būrelyje. Vėliau studijavo Seinų kunigų seminarijoje, kurią baigęs vikaravo Punske. Po to sielovados darbą tęsė Šakiuose ir Ūdrijoje. Pastarajame kaime 1891 m. padidino ir aptvėrė kapines, talkindamas žinomam knygnešiui kunigui Martynui Sederavičiui platino draudžiamą lietuvišką spaudą. Bendradarbiavo su J. Kancleriu, J. Anatanavičiumi ir kitais knygnešiais. Ūdrijos apylinkėse surinko daug lietuvių liaudies dainų tekstų ir užrašė jų melodijas. Jų rinkinį perdavė bibliografui E. Volteriui.

Po kunigavimo Skriaudžių bažnyčioje, 1896 m. buvo paskirtas klebonu į naujai steigiamą parapiją Šilavoto kaime. Pirmiausiai pastatė kleboniją, užveisė sodą ir pradėjo kaupti medžiagas naujos bažnyčios statybai. Plytoms gaminti kaime buvo įsteigtas nedidelis fabrikėlis, vietoje buvo gesinamos ir kalkės. Valstiečiai iš aplinkinių laukų privežė akmenų ir ant aukštoko kalnelio prasidėjo bažnyčios statyba. Galiausiai 1902 m. spalio 28 d. buvo konsekruota nauja Šilavoto Švenčiausios Jėzaus Širdies bažnyčia. Iš jos bokšto 20 km spinduliu matomos gretimos apylinkės. Iki Pirmo pasaulinio karo šventovė buvo Prienų parapijos filija, o vėliau tapo parapijine bažnyčia.

1902 m. klebonijoje kaimo vaikams buvo įsteigta pradžios mokykla. Atgavus lietuvišką spaudą Antanas Radušis dar labiau ėmė skatinti parapijiečius šviestis ir netrukus savaitraštį „Šaltinis“ prenumeravo jau 80 šeimų. Klebonas ir pats nevengė publicistinės veiklos – dar anksčiau buvo „Varpo” leidimo komiteto narys, vėliau bendradarbiavo „Tėvynės sarge”, „Šaltinyje”. Šilavoto apylinkėse šviesuolis kunigas tęsė kraštotyrinį darbą, čia ir Ūdrijoje surinktas 180 liaudies dainų perdavė kompozitoriui Stasiui Šimkui. 1905 m. dalyvavo Didžiajame Vilniaus Seime.[1]

1909 m. Šilavote lankėsi Antano Radušio gimnazijos draugas Jonas Basanavičius ir į fonografo volelius įrašė klebono sukviestų bažnyčios giedotojų dainuotas liaudies dainas. Šiandien įrašai saugomi Lietuvių literatūros ir tautosakos institute Vilniuje.

Bažnyčia buvo įrenginėjama ir po jos įšventinimo – 1908 m. sumontuoti Dancige pagaminti vargonai, apskardintas stogas. Prie bažnyčios esančiose kalvose kartu su šilavotiškiais kunigas Radušis pasodino apie 12 000 spygliuočių. Suvešėję medžiai ir šiandieną džiugina kaimiečius žaliuojančia giria, vadinama Trakeliu. Praūžęs pasaulinis karas bažnyčiai pridarė nemažai žalos: buvo nuplėšta dalis stogo, apgriautas vienas iš jos bokštų. Besirūpindamas remontu klebonas Antanas Radušis mirė.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Benjaminas Kaluškevičius. Antanas Radušis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIX (Perk-Pra). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2011. 428 psl.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]