Anicetas Renjė
| Anicetas Renjė pranc. Anicety Renier | |
|---|---|
| |
| Anicetas Renjė. Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriuje saugoma nuotrauka | |
| Gimė | 1804 m. Liublinas, Lenkija |
| Mirė | 1877 m. gruodžio 24 d. (~73 metai) Vilnius |
| Tėvas | Feliksas Renjė |
| Sutuoktinis (-ė) | Regina Bennet |
| Veikla | gydytojas, Vilniaus medicinos draugijos pirmasis bibliotekininkas, pirmasis oficialus Druskininkų gydytojas, 1831 m. sukilimo dalyvis |
| Alma mater | Vilniaus universitetas |
Anicetas Renjė (pranc. Anicety Renier; 1804 m. Liubline – 1877 m. gruodžio 24 d. Vilniuje) – prancūzų kilmės gydytojas, Vilniaus medicinos draugijos pirmasis bibliotekininkas, pirmasis oficialus Druskininkų gydytojas, 1831 m. sukilimo dalyvis.
Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Anicetas Renjė gimė 1804 m. Liubline Felikso Renjė šeimoje, kurio senelis buvo išeivis iš Prancūzijos, persikraustęs gyventi į Lenkiją[1] [2]
1831 m. Anicetas Renjė baigė Vilniaus universiteto Medicinos fakultetą ir įgijo gydytojo chirurgo specialybę.
Nuo 1832 m. iki 1842 m. dirbo gydytoju Druskininkuose ir Birštone. Buvo pirmasis oficialus Druskininkų gydytojas.[3]
Rašė publikacijas tuometiniuose leidiniuose: „Kurjer Litewski”, „Tygodnik Peterburskij”, „Ondyna Druskienikiech Zrodiel”[4] „Biblioteka Warszavska”. Pastarajame leidinyje gynė tuo metu išleistą Teodoro Narbuto veikalą „Lietuvių tautos istorija”.[5]
Renjė taip pat rašė publikacijas apie Druskininkų mineralinius vandenis, kurios saugomos Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriuje.[6] Renjė aprašė ir Druskininkų apylinkes, ypač Liškiavą ir Raigardą.[7]
Aniceto Renjė, taip pat kitų Druskininkų gydytojų, kaip Ksaveras Volfgangas, iniciatyva XIX amžiuje šiame mieste buvo atlikta archeologinių kasinėjimų. Anicetas Renjė dalyvavo 1841 m. įsteigtos Druskininkų gydytojų draugijos, kurios tikslas buvo gerinti ir plėsti Druskininkuose kurortinį gydymą, veikloje.[8].
1842 m. Renjė tapo pirmuoju Vilniaus medicinos draugijos bibliotekininku Vilniuje. 1853 m. minėta draugija jau turėjo surinkusi apie 5000 vertingų knygų, aprašytų būtent Aniceto Renjė.[9] Medicinos draugijos biblioteka disponavo „Aukso knyga“ (Liber Aureus Caesareae Societatis Medicae Vilnensis), kuri šiuo metu yra dokumentinio paveldo šaltinis, įtrauktas į UNESCO „Pasaulio atminties“ Lietuvos nacionalinį registrą, saugomas Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriuje.[10]
Dalyvavimas 1831 m. sukilime[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Anicetas Renjė dalyvavo 1831 m. sukilime.[11] Po sukilimo Renjė Vilniuje užsiėmė propagandinės literatūros platinimu prieš Rusijos imperiją.[12] 1846 m. vasario mėn. Anicetas Renjė buvo areštuotas už politinę veiklą, nukreiptą prieš caro politiką, nuteistas už slaptosios bibliotekos sukūrimą ir saugojimą ir išsiųstas 15 metų sunkiųjų katorgos darbų į Sibirą, Irkutsko guberniją.[13]
Įkalinimo vietoje, siaučiant choleros epidemijai, gydė susirgusius nuo šios ligos. 1856 m. po pritaikytos caro amnestijos Anicetui Renjė buvo leista grįžti į Vilnių, kur jis iki savo gyvenimo pabaigos dirbo Vilniaus medicinos draugijos bibliotekininku.
Anicetas Renjė mirė 1877 m. gruodžio 24 d., palaidotas Vilniaus Rasų kapinėse.[14]
Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Krystyna Kowalska. „Renier, Anicety” W: Stanisław Feliksiak (red.): Słownik biologów polskich. Warszawa: Państwowe Wydawnictwo Naukowe, 1987 ISBN 83-01-00656-0 ss. 449–450.
- ↑ Teresa Ostrowska: „Renier Anicety (1804–1877)” W: Polski Słownik Biograficzny T. XXXI, 1988, s. 109–110. [1]
- ↑ Reda Griškaitė. Mineralinis miestelis arba kurortinės kultūros pradžia Lietuvoje. Vilnius: Vilniaus Dailės akademijos leidykla, 2003, p. 38. ISBN 9986-571-87-1.
- ↑ Teresa Ostrowska: „Renier Anicety (1804–1877)” W: Polski Słownik Biograficzny T. XXXI, 1988, s. 109–110.[2],
- ↑ Reda Griškaitė. Mykolas Balinskis: kova dėl istorijos? Vilnius: Eugrimas, 2005, p. 30. ISBN 9955-501-99-5.
- ↑ Reda Griškaitė. Mineralinis miestelis arba kurortinės kultūros pradžia Lietuvoje. Vilnius: Vilniaus Dailės akademijos leidykla, 2003, p. 38. ISBN 9986-571-87-1.
- ↑ Reda Griškaitė. Mineralinis miestelis arba kurortinės kultūros pradžia Lietuvoje. Vilnius: Vilniaus Dailės akademijos leidykla, 2003, p. 38. ISBN 9986-571-87-1.
- ↑ Roma Dusevičienė. Pirmieji Druskininkų gydytojai. “Lietuvos muziejai”, 2003, Nr. 4. [3].
- ↑ Parengta pagal savaitraštį „Respublika“. Vilniaus medicinos draugijos “Aukso knyga”, 2014. [4]
- ↑ Parengta pagal savaitraštį „Respublika“. Vilniaus medicinos draugijos “Aukso knyga”, 2014. [5]
- ↑ Dawid Fajnhauz: Anicety Renier – zapomniany działacz tajnego bibliotekarstwa polskiego w XIX wieku. Przegląd Biblioteczny 26 (1), ss. 173–180, 1958. [6] Archyvuota kopija 2022-08-12 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ Dawid Fajnhauz: Anicety Renier – zapomniany działacz tajnego bibliotekarstwa polskiego w XIX wieku. Przegląd Biblioteczny 26 (1), ss. 173–180, 1958. [7] Archyvuota kopija 2022-08-12 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ Teresa Ostrowska: „Renier Anicety (1804–1877)” W: Polski Słownik Biograficzny T. XXXI, 1988, s. 109–110. [8]
- ↑ Teresa Ostrowska: „Renier Anicety (1804–1877)” W: Polski Słownik Biograficzny T. XXXI, 1988, s. 109–110. [9]
Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Reda Griškaitė. Mineralinis miestelis arba kurortinės kultūros pradžia Lietuvoje. Vilnius: Vilniaus Dailės akademijos leidykla, 2003, p. 38. ISBN 9986-571-87-1.
- Dawid Fajnhauz: Anicety Renier – zapomniany działacz tajnego bibliotekarstwa polskiego w XIX wieku. Przegląd Biblioteczny 26 (1), ss. 173–180, 1958. [10] Archyvuota kopija 2022-08-12 iš Wayback Machine projekto..