Amerikos tiriamoji žurnalistika

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Amerikos tiriamoji žurnalistika - vienos iš žurnalistikos rūšių praktikavimas Jungtinėse Amerikos Valstijose.

Pasak Amerikos tyrėjų Džeimso Etemos (James Ettema) ir Teodoro Glaserio (Theodore Glasser), tiriamąją žurnalistiką sudaro penki skirtingi elementai:

  • Informacijos paviešinimas
  • apie visuomenei svarbią problemą
  • kurios kažkas ar kažkokia organizacija nenori, kad būtų paviešinta
  • kuri būtų atskleista per pirminį reporterio „kasinėjimą“, kuriam buvo skirta daug laiko
  • ir dėl tikslo paskatinti reformas.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Viešo demaskavimo tradicija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Amerikos tiriamoji žurnalistika kildinama iš viešo demaskavimo tradicijos. Šios tradicijos pradžia laikomi 1690 metai, kai Benjamin Harris (Bendžaminas Haris) Bostone įkūrė pirmąjį Amerikos žemyno laikraštį anglų kalba „Publick Occurrences Both Foreign and Domestic“. Nors B. Harris reportažai nebuvo originalus jo darbas, tačiau jie atskleisdavo auditorijai naują informaciją, kurią valdžia norėdavo nuslėpti.

XVIII amžiaus antroje pusėje pradėjęs bręsti sukilimas prieš britų valdžią privertė Amerikos žemyno gyventojus godžiai skaityti laikraščius. Amerikiečių spauda atskleisdavo vis naujas istorijas apie valdžios piktnaudžiavimą jėga ir nekompetentingumą. „Iki 1770-ųjų“, rašo istorikas Thomas Leonard (Tomo Leonard), „aistra demaskavimui buvo politinio Bostono gyvenimo centras. […] Paslapčių atskleidimas ir apgavysčių nušvietimas buvo patriotų pareiga“.

Išlaisvinus Ameriką, laikraščiai tapo partijų ruporais, o juose publikuojami tyrimai apie valdžios korupciją ir melą buvo naudojami kaip ginklai opozicinės partijos atstovams apjuodinti.

Po 1833-ųjų reklama tapo laikraščių ekonominiu pagrindu, spauda atsiskyrė nuo partijų, o redaktoriai pasiryžo naujienas paversti prekėmis, rasti žmogišką susidomėjimą keliančias istorijas, taip pritraukiant masinę auditoriją.

Tai lėmė, kad antrojoje XIX amžiaus pusėje spauda tapo „didžiosios dalies visuomenės sąžine“. Kartu su visuomene ji sutelkė dėmesį į valdžios korupciją ir industrializacijos sukeltas problemas. Atsirado žurnalistika, kuri labiausiai vertino įrodymus – dokumentaciją, patikimus šaltinius.

Taip buvo pateikta ir istorija apie Tweedo žiedą demokratų būstinėje Niujorke. "New York Times" 1870 metais aprašė kaip iš iždų buvo vagiami milijonai, sudarinėjamos fiktyvios sutartys dėl statybų. Žurnalistai, kurie turėjo ne tik nepatenkinto Tweedo darbuotojo pasakojimus, bet ir dokumentus, kuriuose buvo juodoji Tweedo žiedo buhalterija, apkaltintiesiems metė iššūkį: pasiūlė įrodyti, kad laikraštis neteisus. „New York Times“ sėkmė paskatino kitus laikraščius atlikti tyrimus apie vietinę ir nacionalinę korupciją. Publika vis labiau norėjo faktų, o žurnalistai stengėsi pateikti nešališkus, objektyvius reportažus.

1887 metais Joseph Pulitzer (Jozefo Pulitzerio) laikraštyje “New York World“ pasirodė Nellie Bly (Nelės Blai) straipsnis, kuriame buvo rašoma apie baisias sąlygas Niujorko moterų beprotnamyje. Tam kad patektų į beprotnamį, Nell Bligh apsimetė moterimi, susirgusia nerviniu išsekimu. Straipsnis sukėlė pokyčius ligoninėse, o žurnalistė tapo žvaigžde.

Henry Demarest Lloyd, pagal profesiją advokatas, rašė apie industrializacijos laikotarpio socialines ligas. Žurnalistas atakavo verslą, jo taikiniais tapo naftos baronas Džonas D. Rokfeleris (John D. Rockefeller), geležinkelių magnatai William H. Vanderbilt (Viliamas Vanderbiltas) ir Jay Gould (Džei Guld). H. D. Lloyd naudojo diagramas ir lenteles – vaizdines priemones, paplitusias šiandienos tiriamuosiuose straipsniuose. H. D. Lloyd‘o darbas darė įtaką kitai žurnalistų - reformistų kartai – "sanitarams" (angl. muckraker).

Ida Tarbell (Aida Tarbel) buvo H. D. Lloyd'o pasekėja. Savo strapsniuose, kuriuos publikavo tuo metu labai populiariame žurnale „McClure's Magazine“, ji naudojo tokį pat tikslų ir dokumentišką stilių. Ida Tarbell ir jos amžininkai Upton Sinclair (Aptonas Sinkleras), Lincoln Steffens (Linkolnas Stefensas) ir kiti XX amžiaus pradžioje naudojo žurnalistiką argumentuoti socialinių ir politinių reformų poreikį, atspindėti socialinį nepasitenkinimą dėl industrializacijos atneštų pokyčių. "Sanitarai" nebuvo tam tikrų socialinių judėjimų advokatai, jų straipsniuose neliko vietos nuomonei, pasitelktas balanso principas leido faktams kalbėti patiems už save, o tai skatino tolesnį pasitikėjimo tiriamąja žurnalistika didėjimą.

Amerikos tiriamoji žurnalistika 1960-1975 metais[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Du karai, komunizmo baimė ir išaugęs vartotojiškumas spaudą padarė ne tokia aršia Amerikos vyriausybės kritike. Tiriamoji žurnalistika nuo dvidešimto amžiaus pabaigos iki šio amžiaus vidurio taip pat buvo apmirusi.

Jai atgimti padėjo teisės aktai, JAV Aukščiausiojo Teismo nuosprendžiai ir klaidos.

1964-aisiais byla "New York Times" prieš Salivaną (angl. Sullivan) įtvirtino "nusikalstamo ketinimo standartą", pagal kurį turi būti vertinamos spaudos publikacijos, kurios laikomos šmeižiančiomis viešus asmenis ar pareigūnus. Juo reikalaujama, kad ieškovas įrodytų, jog teiginio autorius žinojo, kad teiginys yra neteisingas arba elgėsi nerūpestingai ignoruodamas teiginio teisingumą ar klaidingumą. Teismas argumentavo: „spauda turi rengti agresyvius reportažus be baimės, kad jiems bus iškelta byla už šmeižtą“. Milijoninių ieškinių dėl šmeižto grėsmė privertė leidėjus, redaktorius ir žurnalistus keisti savo darbo principus, atsakingiau elgtis. Aukščiausiasis Teismas aiškindamas įvairias šmeižto spaudoje bylas taip pat įtvirtino principą, kad žmonių privatumas gali būti pažeidžiamas dėl visuomenei svarbių žinių.

1970 metais Ričiardo Niksono administracija padavė į teismą "New York Times", tam kad sustabdytų dokumentų apie Vyriausybės politiką Vietnamo karo metu publikavimą. Aukščiausiasis Teismas paskelbė nuosprendį, kad dokumentų paviešinimas nekelia grėsmės nacionaliniam saugumui ir draudimas publikuoti buvo panaikintas. Dėka šio sprendimo laikraščiai ėmė drąsiau spausdinti Vyriausybės paslaptis.

1967 metais buvo išleistas tiriamajai žurnalistikai reikšmingas Informacijos laisvės aktas, kuris teigia, kad valstybės dokumentai turi būti prieinami, jei nėra svarbios priežasties jų prieinamumo uždraudimui. Paplitus fotokopijavimo aparatams ir nešiojamiems diktofonams tiriamoji žurnalistika pasidarė dar prieinamesnė, kadangi kopijos iš valstybės įstaigų archyvų galėjo plisti po visą valstybę.

Technologinė pažanga pastūmėjo žurnalistus tiriamosios žurnalistikos link. Tačiau kartais technologijų kirsdavosi su etika. "Chicago Tribune" negavo Pulitzerio premijos vien dėl to, kad atlikdami tyrimą "Miražo baras", slapta naudojo kameras.

Kompiuteriai padėjo apdoroti didžiulį kiekį informacijos ir atlikti analizes. 1972 metais "Philadelphia Inquirer" [[kompiuteris|kompiuterio pagalba atliktas tyrimas atskleidė, kad politiniai, rasiniai ir kiti faktoriai nuolatos paveikia Filadelfijos teismus. Ši studija turėjo įtakos moderniosios tiriamosios žurnalistikos metodologijos apibrėžimui.

Kai kurie dirbantys spaudos žurnalistikos srityje matė tiriamąją žurnalistiką kaip priemonę kovai su elektroninėmis žiniasklaidos priemonėmis. Žurnalai ir laikraščiai vis labiau suko tiriamosios žurnalistikos keliu.

Keturi projektai iš šio periodo turėjo didžiausią įtaką moderniajai tiriamajai žurnalistikai:

1. Heroino kelio tyrimas, publikuotas "Newsday" 1973 metais. Jis laimėjo Pulitzerio premiją už nuopelnus tarnaujant visuomenei.

2. 1973 metais atliktas tyrimas apie policijos brutalumą Čikagoje "Chicago Tribune".

3. Filadelfijos kriminalinio teisingumo sistemos studija 1972 metais vietiniame "Philadelphia Inquirer".

4. 1972 metais "Chicago Tribune" atliktas tyrimas apie balsuotojų apgavystę Čikagoje, laimėjusi Pulitzerio premiją už vietinius reportažai.

Šių tyrimų pagalba iki XX amžiaus aštunto dešimtmečio vidurio tiriamoji žurnalistika subrendo į aiškiai apibrėžtą veiklą su aiškia metodologija, tikslais, vertybėmis ir standartais.

Tiriamosios žurnalistikos atstovų organizacija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Aštunto dešimtmečio viduryje tiriamosios žurnalistikos atstovai susirūpino tiriamosios žurnalistikos įvaizdžiu, kadangi po Votergeito skandalo užplūdo susižavėjimo šios rūšies žurnalistika banga. Karlo Bernšteino (Carl Bernstein) ir Bobo Vudvordo (Bob Woodward) sėkmė apakino žurnalistus - būti tiriamosios žurnalistikos reporteriu tapo madinga.

1975 metais tiriamosios žurnalistikos atstovai įkūrė organizaciją, pavadintą Tiriamosios žurnalistikos reporteriai ir redaktoriai (angl. IRE - Investigative Reporters and Editors).

1976 metais, praėjus kelioms dienoms po Arizonos valstijos žurnalisto Don Bolles nužudymo, įvyko IRE konferencija. Don Bolles, buvo įtariama, nužudytas buvo dėl savo tiriamosios veiklos. IRE nariai diskutavo, kaip reaguoti į tokį. Konferencijos dalyviai svarstė, ar toks įvykis nepaskatins organizuoto nusikalstamumo atstovų imtis agresijos prieš žurnalistus.

Vienas iš IRE narių, Bob Greene (Bobas Grynas) nusprendė važiuoti į Arizonos miestą Finiksą, kuriame dirbo Don Bolles, ir ten atlikti tyrimą apie vietinės valdžios korupciją ir organizuotą nusikalstamumą. Reporteriai išsinuomavo patalpas, o komandoje dirbo kas kelias savaites besikeičiantys žurnalistai. Daugumos leidinių atstovai sutiko nemokamai dalyvauti šiame tyrime, pavadintame "Arizonos projektu". "Washington Post" ir "New York Times" projektą griežtai kritikavo. Anot šių dienraščių redaktorių ir leidėjų, patys Finikso laikraščiai turėtų tirti vietines problemas ir negerai, kai yra kišasi išorės jėgos.

Tyrimas buvo atliktas iki galo, nors trukdė pinigų stygius, o vėliau prasidėję teismai alino IRE veiklą. Paaiškėjo ne tik Don Bolles žudikai, bet ir painūs valdžios, verslo bei organizuoto nusikalstamumo ryšiai. Nors tuomet šis įvykis visuomenės buvo pasitiktas abejingai, projektas įrodė, kad tiriamosios žurnalistikos atstovai gali dirbti ne tik uždarai savo redakcijose, bet, prireikus, ginti savo laisvę, ir susivienyti.

Dabar IRE yra įsikūrusi Misūrio universitete. Organizacijos nariais gali tapti žurnalistai, nebūtinai dirbantyss tiriamosios žurnalistikos srityje. Jais gali būti ne tik amerikiečiai, bet ir užsienio žurnalistai. IRE organizuoja mokymus, rengia metines tiriamosios žurnalistikos atstovų konferencijas vietiniu ir šalies lygiu.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • AUCOIN, James L., The Evoliution of American Investigative Journalism. Missouri: University of Missouri Press, 2005. 242 p. ISBN 978-0-8262-1746-2.