Alfredo Stanevičius
| Alfredo Stanevičius | |
|---|---|
| |
| Gimė | 1942 m. Montevidėjas, Urugvajuje |
| Mirė | 2006 m. (~64 metai) Montevidėjas, Urugvajus |
| Tautybė | lietuvis |
| Tėvai | Janė Kondrotaitė, Pranas Stanevičius |
Alfredo Stanevičius (1942 m. Montevidėjuje, Urugvajus – 2006 m. ten pat) – lietuvių kilmės menininkas, Urugvajaus lietuvių bendruomenės narys, kultūros ir visuomenės veikėjas, vadovavo šokių kolektyvams „Gintaras“ ir „Ąžuolynas“.
Biografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Kilmė, šeima
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Alfredo Stanevičiaus tėvas Pranas Stanevičius kilęs iš Subačiaus miestelio netoli Kupiškio. Prano tėvai turėjo šiek tiek žemės ir nedidelę parduotuvę, kurią pardavė ir gautus pinigus paskirstė 6 vaikams. A. Stanevičiaus tėvas buvo vienintelis iš šeimos, kuris neradęs tinkamos profesijos, pasirinko keliauti į Ameriką. Čia atvykęs apsigyveno Montevidėjaus Cerro rajone kartu su kitais imigrantais. Vėliau, susipažinęs su Jane Kondrotaite, susilaukė Alfredo Stanevičiaus.
A. Stanevičius baigė odontologą, turėjo savo odontologijos kabinetą Montevidėjuje.
Kūrybinis palikimas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]1966 m. baigė lietuvių etnografiją ir folklorą Fordhamo universitete JAV,[1] o 1976 m. dalyvaudamas privačiuose kursuose, kurie vyko dailės institute Montevidėjuje, Alfredo išmoko graviūros ir šilkografijos technikų, kurias vėliau pritaikė kurdamas savo darbus.
A. Stanevičių domino įvairios medžiagos ir jų plastiškumas, kūriniams būdinga aiški struktūra, geometrinės formos, Pietų Amerikos kultūros bruožai. Dažnai naudojamas gipsas, medis, stiklas, plastikas, audeklai. Kūriniuose vyrauja lietuviški simboliai, mitologinės, pasakų būtybės. Vieni įdomiausių eksponatų – grakščios moterų skulptūros, pagamintos iš seno grindims valyti naudoto audeklo ir gipso. Taip pat medžio, stiklo ir plastiko rūpintojėliai, kurių gamybai panaudotas iš netoliese esančios avaringos vietos surinktas sudužęs automobilių stiklas
Kartu su Urugvajaus lietuvių bendruomenės nariu, audėju Vytautu Doreliu, kūrė lietuviškus tautinius kostiumus. Alfredo Stanevičius buvo atsakingas už tautinių kostiumų raštus bei spalvinę gamą. Šiais tautiniais kostiumais puošėsi lietuvių bendruomenių ansambliai P. Amerikoje, Š. Amerikoje ir Australijoje.
Menininko kurti grafikos darbai, kuriuose stilizuotai vaizduojami Lietuvos peizažai, buvo išspausdinti ant Urugvajaus lietuvių bendruomenės išleistų plokštelių dėklų[2]. Grafikos darbais ir iliustruota Marijos Saulaitytės knyga „Šeštoji diena“.
Alfredo kūriniai buvo eksponuojami Kanadoje, JAV, Argentinoje, Brazilijoje ir Europoje: 1983 m. „Ours Roots“ galerijoje Čikagoje; 1984 m. kovo mėn. „American Art Circle“ Punta del Este, Urugvajuje; 1984 m. graviūrų paroda Cadaques mieste Ispanijoje; 1988 ir 1989 darbai eksponuoti Lietuvos dailės galerijose, Toronte, Čikagoje, Los Andžele. Menininko darbai buvo eksponuojami Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos galerijoje Vilniuje vykusioje parodoje „Tarp uostų“ (kuratorė Zita Dargužytė)[3], taip pat 2008 m. pasaulio lietuvių išeivijos parodoje „Aš tikiu, kad mes sugrįšim dar kada į Lietuvą“.[4]
Kultūrinė veikla
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]1968 m. Alfredo Stanevičius pradėjo vadovauti tautinių lietuviškų šokių grupei „Gintaras“. Vėliau įkūręs dar vieną šokių grupę „Ąžuolynas“ 1980 m. keliavo po Jungtines Amerikos Valstijas, kur skaitė paskaitas apie Lietuvos dailė bei kartu su grupe koncertavo lietuvių bendruomenėms.[5]
A. Stanevičius nemažai laiko skyrė konferencijoms Montevidėjuje ir Buenos Airėse, jų metu nagrinėjo tautiškumo problemas, Lietuvos meno istoriją bei papročius. Iki šių dienų išlikusios vos kelios Stanevičiaus konferencijų, susirinkimų ir paskaitų metu pasakytos kalbos lietuviškosios kultūros bei identiteto temomis, iš kurių geriausiai žinoma 1981 m. Pietų Amerikos lietuvių kongrese Buenos Airėse Argentinoje skaityta paskaita, vėliau publikuota žurnale „Aidai“.[6]
Atminimo įamžinimas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Argentinos lietuvių bendruomenės Lietuvių susivienijimas Argentinoje kiemas po kūrėjo mirties pavadintas Alfredo Stanevičiaus vardu, apie jį taip rašoma: „Vasario 19 d. prisiminėm praeitą mėnesį mirusį dr. A. Stanevičių ir jo vardu pavadinome lietuvišką kiemą prie mūsų salės, kuri jau keli metai puošia bronzos jo meno kūrybos darbai. Stanevičius daugybe metų prisidėjo prie mūsų draugijos veiklos, ruošdamas paskaitas, parodas, lietuviškų meninių darbų kursus, platindamas lietuviškus papročius bei kultūrą".[7]
Straipsnis parengtas remiantis Lietuvos literatūros ir meno archyve saugomu Urugvajaus lietuvių bendruomenės archyvu.
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ GOŠTAUTAS, Stasys. Užrašai iš Montevideo. Apie Nuostabią Pietų Amerikos sostinę. Kultūra: menas: literatūra: mokslas. 2013 nr.17 p.4[neveikianti nuoroda]
- ↑ Lietuvos literatūros ir meno archyve saugomas iš Urugvajaus parsivežtas lietuviškų melodijų 7 plokštelių rinkinys. Ant plokštelių išleidimo datų nėra, tačiau tikėtina, kad tai XX a. 7-8 deš.
- ↑ https://unesco.lt/archives/3358
- ↑ http://www.antanasmoncys.com/lt/Parodos_Galerijoje.html?article=26[neveikianti nuoroda];
- ↑ Urugvajaus lietuvių bendruomenės sekmadieninis biuletenis „Žinios“. Montevideo, Urugvajus 1980 vasario 10 d. Nr. 6 p.1 LLMA
- ↑ Stanevičius, Alfredo. Tautinės sąmonės ugdymas išeivijoje. Kultūros žurnalas aidai. 1981 Nr. 5
- ↑ Urugvajaus lietuvių bendruomenės sekmadieninis biuletenis „Žinios“. Montevideo, Urugvajus 2006 gegužės 7 d. Nr. 11 p.1 LLMA, Urugvajaus lietuvių bendruomenės fondas