Aglinės piliakalnis
Aglinės piliakalnis | |||
---|---|---|---|
Koordinatės |
|
||
Vieta | Lenkija | ||
Aukštis | 20 m | ||
Plotas | 20x30 | ||
Naudotas | I tūkstantmetis - XIII a. | ||
Tirtas | 1990 m. |
Eglinės piliakalnis (tarm. Aglinės piliakalnis, lenk. Góra zamkowa Jegliniec) – piliakalnis šiaurės Lenkijoje, prie Aglinės kaimo (Palenkės vaivadija, Suvalkų apskritis, Šipliškės valsčius).
Piliakalnis
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Piliakalnis įrengtas 20 m aukščio kalvoje. Piliakalnio 30 m ilgio, 20 m pločio aikštelės pietiniame krašte supiltas 6–8 m aukščio ir 4 m pločio pylimas. Papėdės pietinėje dalyje yra senovės gyvenvietės liekanų, rasta lipdytinės keramikos. 1990 m. piliakalnį tyrė Varšuvos archeologijos muziejaus Baltų sektoriaus archeologai, vadovaujami muziejaus direktoriaus dr. Jono Jaskonio, archeologė Ana Bitner-Vrublevska. Per tyrimus rasta apie 800 IX a.– XI a. radinių. 1 tūkstantmetyje – 2 tūkstantmečio pradžioje piliakalnyje ir gyvenvietėje gyveno jotvingiai.[1]
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Nuo VIII a. pr. m. e. iki XIX a. piliakalnio apylinkėse gyveno lietuviams artima baltų tauta – jotvingiai. Nuo XIII-XIV a. iki 1795 m. piliakalnis priklausė Lietuvos Didžiajai Kunigaikštijai. Pagal 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos ir Tarybų Rusijos taikos sutartį piliakalnis pateko į Lietuvos Respublikai priskirtą teritoriją.
Piliakalnyje kasmet vyksta Poezijos pavasaris, kurį organizuoja Punsko „Aušros“ leidykla ir Lenkijos lietuvių draugija.
Aplinkiniai piliakalniai | |||||||||||
Papiliakalnių piliakalnis 9 km | Menkupių piliakalnis 14 km | Lakinskų piliakalnis 17 km | |||||||||
Žaliosios piliakalnis 3 km |
|
Navininkų piliakalnis 6 km | |||||||||
Šiurpilio piliakalnis 18 km | Žubronaičių piliakalnis 21 km | Klevų piliakalnis 19 km |
Pastaba:
Norėdami pamatyti Vikipedijoje aprašytų gyvenviečių ir kultūros paveldo objektų žemėlapį paspauskite prie koordinačių esančią Žemės ikoną
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Vytautas Daugudis. Aglinės piliakalnis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. I (A-Ar). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2001. 160 psl.