Agatha Christie

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
   Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į šaltinius.
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.
Agatha Christie
Agatha Christie
Gimė 1890 m. rugsėjo 15 d.
Torki, Devonas, Jungtinė Karalystė
Mirė 1976 m. sausio 12 d. (85 metai)

Agata Kristi (Agatha Mary Clarissa Christie; 1890 m. rugsėjo 15 d. – 1976 m. sausio 12 d.) – anglų rašytoja. Daugelio žinomų detektyvų autorė.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Agata Kristi vaikystėje

Agata Kristi gimė Torkyje (Devono grafystė) Anglijoje, Frederiko ir Klarisos Milerių šeimoje. Išsilavinimą Agata gavo namuose, nes po tėvo mirties (Agatai buvo 12 metų) finansiniai šeimos reikalai pašlijo.

1906 m. Agata buvo išsiųsta į Paryžių, kur mokėsi dainavimo ir skambinimo pianinu. Nors jai sekėsi neblogai, tačiau scenos baimė ir įgimtas drovumas sutrukdė jai siekti karjeros šioje srityje. Savo drovumo rašytojai taip ir nepavyko nugalėti. Net 18 metų (1958–1976 m.) išbuvusi Detektyvų klubo prezidente, teisę sakyti kalbas ir tostus ji perleisdavo kitiems.

Baigusi medicinos seserų kursus, I pasaulinio karo metu dirbo Torkio ligoninėje. Vėliau ji tapo farmacininko mokine – štai iš kur ji taip puikiai išmanė nuodus. Reikia pažymėti, kad ir II pasaulinio karo metu Agata Kristi, jau būdama garsia rašytoja, savanoriškai grįžo prie savo pirmosios profesijos – dirbo medicinos seserimi.

1914 m. Agata ištekėjo už lakūno pulkininko Arčibaldo Kristi (Colonel Archibald Christie) ir jiems gimė duktė Rozalinda (Rosalind). Tačiau 1928 m. pora išsiskyrė. 1929 metų gruodį Agata Kristi netikėtai dingo ir buvo surasta tik po 10 dienų Harougeito miestelio (Šiaurės Jorkšyras) viešbutyje. Ten ji buvo apsistojusi misis Nyl pavarde. Savo dingimą ji aiškino emocinio šoko sukelta amnezija. Mat prieš pat dingimą jos pirmasis vyras Arčibaldas Kristis prisipažino mylįs jaunesnę moterį, vardu Nensė Nyl (Nancy Neele). Taip ir liko neaišku, ar tokiu būdu Agata norėjo atkeršyti savo vyrui bei išgarsinti savo romanus, ar iš tiesų ją buvo ištikusi amnezija. Antroji Agatos Kristi santuoka buvo sėkminga. Ji ištekėjo už archeologo Makso Melovano (Max Mallowan), kurį sutiko keliaudama po Artimuosius Rytus. Lydėdama savo vyrą ekspedicijose, Agata labai rimtai susidomėjo archeologija ir jau po kelerių metų tapo senosios keramikos žinove.

Agata Kristi dar vadinama nusikaltimų karaliene. Pasaulyje parduota daugiau nei milijardas jos knygų anglų kalba ir dar milijardas – kitomis keturiasdešimt keturiomis kalbomis. Jos knygų išleista nepaprastai daug, didesni tik Biblijos ir Šekspyro tiražai. Ji yra beveik aštuoniasdešimties detektyvinių romanų, parašytų Merės Vestmekot (Mary Westmacott) slapyvardžiu, autorė.

Septyniasdešimtaisiais metais UNESCO paskelbė A. Kristi leidžiamiausia autore pasaulyje. UNESCO sprendimu 1991 metai buvo paskelbti Agatos Kristi metais.

1971 m. Agata Kristi apdovanota Britų imperijos ordinu.

Kūryba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Viešbučio „Pera Palace“ (Stambulas) kambarys, kuriame rašytoja rašė „Žmogžudystė rytų eksprese“.

Savo pirmąjį detektyvinį romaną „Paslaptinga afera Stailse“ (1920) Agata Kristi sukūrė dėl ginčo. Kartą sesuo Madžė suabejojo, ar Agata sugebėtų parašyti detektyvą, nes tai labai sunku. Lažybos tikrąja to žodžio prasme neįvyko, tačiau Agata labai rimtai nusprendė įrodyti seseriai, ko esanti verta. Romaną atmetė šešios leidyklos. Tik septintoji ryžosi jį išleisti. Būsimosios Detektyvų karalienės gimimas liko nepastebėtas: buvo parduoti tik apie du tūkstančiai egzempliorių, o honorarą tesudarė 25 svarai. Nuo to laiko Agata Kristi ėmė pastoviai ir metodiškai rašyti.

Trečiajame dešimtmetyje ji išleido 11 knygų, maždaug pusė iš jų – „gryni detektyvai“, o likusieji – romanai apie šnipus, kuriuose rezgami tarptautiniai sąmokslai. Šioje srityje Agata Kristi laurų nenuskynė, nors jai patiko kurti tokius romanus: tai buvo tarsi poilsis po detektyvinių intrigų kūrimo, kurios atimdavo iš jos daug daugiau jėgų, nei, jos žodžiais tariant, „lengvabūdiški trileriai“.

Agata Kristi puikiai išmanė skaitytojų intrigavimo ir klaidinimo meną. Ji sumaniai sugriauna savo pačios skaitytojui įteigtą nuomonę apie nusikaltėlio asmenybę, nusikaltimo motyvą, vietą ir laiką, ir netgi priverčia suabejoti, nusikaltimas tai ar ne. Niekas iš jos personažų nėra laisvas nuo įtarimų. Jos personažai – sudėtingos asmenybės, todėl tiek nusikaltėlis, tiek nekaltas įtariamasis gali turėti tokią pačią „asmenybės struktūrą“. Kristi romanų herojai dažniausiai turtingi žmonės, užklupti finansinių problemų, kurios ir nuveda prie žmogžudystės. Agata Kristi buvo ir novatorė, kuri sulaužė tuo metu madingas klasikinio detektyvo rašymo taisykles. Tai įvyko 1926 metais, kai pasaulį išvydo vienas iš geriausių jos detektyvinių romanų „Rodžerio Ekroido nužudymas“. Paaiškėjo, jog žudikas yra ne kas kitas, o žmogus, pasakojantis tą istoriją. Skaitytojai ir vėl apsigavo: pasakotojas, kaip ir seklys, iki tol turėjo savotišką nekaltumo prezumpciją. Tiek plunksnos broliai, tiek kritikai, tiek ir detektyvinio žanro gerbėjai apkaltino autorę nesąžiningu žaidimu. Polemika, kurią sukėlė „Rodžerio Ekroido nužudymas“, pasitarnavo autorei: ši diskusija padarė neblogą reklamą ir pritraukė naujų skaitytojų. Po „Rodžerio Ekroido nužudymo“ publikacijos ji kasmet išleisdavo po vieną, o kartais net po dvi naujas knygas. Ir beveik kiekviena iš jų tapo bestseleriu.

Kristi pasaulėžiūra konservatyvi ir racionali. Ji griežtai pasisakė prieš tuos detektyvinius kūrinius, kurių autoriai nepaiso moralės normų. „Niekas ir pagalvoti negalėjo, kad ateis tokie laikai, kai detektyviniai romanai bus skaitomi dėl juose aprašomų smurto scenų, dėl sadistinio pasitenkinimo, dėl paties žiaurumo“, – rašė ji savo autobiografijoje. Ji pati visuomet vengė smulkiai aprašinėti nužudymo detales – pasitenkindavo trumpa ir būtina informacija. Galima drąsiai teigti, kad visas jos knygas vienija tikėjimas gėrio pergale. Agata Kristi rašė savo bei skaitytojų malonumui ir nekėlė sau sudėtingų literatūrinių uždavinių. Apie tokią literatūrą yra įprasta kalbėti iš aukšto, kaip apie antrarūšę. Bet pasaulis taip sutvarkytas, kad skaitytojas skaito būtent dėl malonumo. Jeigu literatūra ne tik auklėja, šviečia, bet ir padeda pailsėti, atsikratyti įtampos, vadinasi, ji egzistuoja ne veltui.

Agata Kristi taip pat parašė keturis nebeletristinius darbus, tarp jų – autobiografiją ir puikų kūrinį „Ateik, pasakyk man, kaip tu gyveni“ apie ekspedicijas, kuriose ji daug kartų dalyvavo su savo vyru archeologu seru Maksu Melovanu.

Paskutinės A. Kristi knygos buvo: „Uždanga: paskutinė Puaro byla“ (1975 m.) ir „Mieganti žmogžudystė“ (1976 m.).

Knygų sąrašas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vikicitatos

Wikiquote logo
Wikiquote logo