Adutiškio piliakalnis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Adutiškio piliakalnis
[[Image:|250px]]

Adutiškio piliakalnis
Koordinatės
55°9′27.5″ š. pl. 26°35′23.7″ r. ilg. / 55.157639°š. pl. 26.589917°r. ilg. / 55.157639; 26.589917Koordinatės: 55°9′27.5″ š. pl. 26°35′23.7″ r. ilg. / 55.157639°š. pl. 26.589917°r. ilg. / 55.157639; 26.589917
Savivaldybė Švenčionių rajonas
Seniūnija Adutiškio seniūnija
Aukštis 12-15 m
Plotas 120x50-60
Naudotas I tūkstantmečio pr. m. e. antroji pusė -
II tūkstantmečio pradžia
Žvalgytas 1992
Registro Nr. / 24123, 21445, 21446 / A1058KP

Adutiškio piliakalnis su gyvenviete, Viduožnugarispiliakalnis (naujai išaiškinamųjų sąrašo 2981; unikalus objekto MC kodas 21445; registro iki 2005 m. balandžio 19 d. Nr. A1058KP) ir gyvenvietė (unikalus objekto MC kodas 21446) Švenčionių rajono savivaldybės teritorijoje, Adutiškyje, Adutiškio seniūnija. Pasiekiamas Adutiškyje pervažiavus Kamoją, priešais bažnyčią pasukus į kairę šiaurėn, 150 m per laukus – yra priekyje.

Piliakalnis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Piliakalnis įrengtas atskiroje 12-15 m aukščio kalvoje Kamojos dešiniajame krante, santakoje su bevardžiu upeliuku, turinčioje stačius šlaitus. Kalva pailga šiaurės vakarų – pietryčių kryptimi. Jos ilgis apie 120 m, plotis - 50-60 m. Nuo upės esantis kalvos galas nežymiai pasisukęs į pietvakarius. Piliakalnis turi aikštelę, kurios ilgis pietryčių – šiaurės vakarų kryptimi 70 m, plotis šiaurės rytų – pietvakarių kryptimi - 30 m. Aikštelė platesnė pietvakarinėje piliakalnio dalyje - 30 m., o šiaurės vakarų gale - 20 m. Piliakalnis neturi pylimų, tik pietryčių pakraštyje galėjo būti supiltas 0,5 m aukščio, 6 m pločio pylimas 1,5 m aukščio išoriniu šlaitu. Jis galėjo būti nuo aukštumos pusės, bet dabar yra pilnai nuartas. Šlaitai statūs, 12-15 m aukščio.

Piliakalnis apardytas arimų, jame stovėjusių dvaro pastatų, šlaitų vakarinė ir pietvakarinė pusės nukastos imant iš jų molį. Jis dirvonuoja.

Gyvenvietė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Gyvenvietė yra į pietus ir pietvakarius nuo piliakalnio papėdės, 2,3 ha plote. Šiaurėje ji ribojasi su piliakalniu, vakaruose - su Kamojos upe, o pietuose - prieina iki sodo ir sodybos. Gyvenvietė apima visą taip vadinamą „Dainų slėnį“. Gyvenvietės ilgis rytų – vakarų kryptimi - 170 m, šiaurės – pietų kryptimi - 120 m.

Tyrimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1992 m. piliakalnį žvalgė Lietuvos istorijos institutas. Piliakalnis datuojamas I tūkstantmečio pr. m. e. antrąja puse - II tūkstantmečio pradžia. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas dėl paskelbimo kultūros paminklu – 1998-05-19; Nr.612. Paminklo teritorijos plotas 22300 m². Vizualinio apsaugos zonos pozonio plotas 184000 m². Išmatavimai: apie 130 m ilgio šiaurės –pietų kryptimi ir iki 100 m pločio.

Aplinkiniai piliakalniai[redaguoti vikitekstą]

Blank-50px.png Stajėtiškio piliakalnis 4 km Pūškų piliakalnis 34 km Dubravos piliakalnis 28 km Blank-50px.png
Mikštų piliakalnis 19 km
Nevieriškės piliakalnis 28 km
Į šiaurės vakarus Į šiaurę Į šiaurės rytus
Į vakarus RoseVents.svg Į rytus
Į pietvakarius Į pietus Į pietryčius
Diaugūnų piliakalnis 8 km Svierių piliakalnis 35 km Simonikų piliakalnis 18 km
Bielavščinos piliakalnis 25 km

Pastaba:
Norėdami pamatyti Vikipedijoje aprašytų gyvenviečių ir kultūros paveldo objektų žemėlapį paspauskite prie koordinačių esančią Žemės ikoną

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Naujai išaiškinamų istorijos ir kultūros paminklų sąrašas,
  • Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1992-1993 metais, leidimo metai 1994. P. 294.
  • Bronius Dakanis. Mažai žinomi Lietuvos piliakalniai // Kultūros paminklai. Vilnius. 1994. T. 1, p. 35-36 (Nr. 1).
  • Algirdas Girininkas, Vidas Semėnas. Nalšios žemės senovė. 1. Nauji piliakalniai // Žvaigždė. Švenčionys, 1993 m. liepos 28 d. Nr. 57 (6176), p. 3.
  • Algirdas Girininkas, Vidas Semėnas. Archeologiniai tyrinėjimai Adutiškio krašte // Adutiškio kraštas. Vilnius, 2003. p. 5–7.
  • Algirdas Girininkas. Nauji archeologiniai paminklai Rytų Lietuvoje // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1992 ir 1993 metais. Vilnius, 1994. p. 293-294.
  • Vidas Semėnas. Nauji archeologiniai paminklai Švenčionių ir Ignalinos rajonuose // Baltų archeologija. Vilnius. 1994. Rugpjūtis. Nr. 2, p. 5.
  • Gintautas Zabiela. Lietuvos medinės pilys. Vilnius. 1995, p. 223 (Nr. 1).

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]