Adelbert von Chamisso

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Adalbertas fon Šamiso
vok. Adelbert von Chamisso
Adelbert von Chamisso.JPG
Adalbertas fon Šamiso
Gimė 1781 m. sausio 30 d.
Šampanės Šalonas, Prancūzijos Karalystė
Mirė 1838 m. rugpjūčio 21 d. (57 metai)
Berlynas, Prūsijos Karalystė
Tėvas Louis Marie von Chamisso
Motina Anne Marie Gargam
Veikla vokiečių poetas ir rašytojas, botanikas, floristas, augalų sistematikas
Išsilavinimas Prancūzų gimnazija Berlyne
Alma mater Berlyno universitetas

Adalbertas fon Šamiso (vok. Adelbert von Chamisso, pranc. Louis Charles Adélaïde de Chamissot de Boncourt, 1781 m. sausio 30 d. – 1838 m. rugpjūčio 21 d.) – vokiečių poetas ir rašytojas, botanikas, floristas, augalų sistematikas.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Adalberto Šamiso knygos „Neįtikėtina Peterio Šlemihlo istorija“ viršelis, 1814 m.

Adalbertas fon Šamiso gimė 1781 m. sausio 30 d. Lotaringijos dvarininkų Luiso Marie fon Chamisso ir jo žmonos Anos Marijos šeimoje. Jo tėvas kartu su visa šeima emigravo į Vokietiją Didžiosios Prancūzijos revoliucijos metu, kai buvo konfiskuotas visas jo turėtas turtas. [1]

1796 m. Adalbertas fon Šamiso tarnavo pažu pas Prūsijos princesę Luizą (1770–1836 m.). Baigęs gimnaziją Berlyne, tarnavo Prūsijos kariuomenėje (1801–1806 m.). 1801 m. jo gtėvai, broliai ir seserys grįžo į Prancūziją, pats Adalbertas fon Chamisso liko Prūsijoje. Jau tarnystės kariuomenėje metu jis susidomėjo literatūra bei gamtos mokslais, ypač botanika.[2]

1803 m. Šamiso išspausdino draminę ištrauką, pavadinimu „Faustas“ savo paties redaguojamame žurnale „Musenalmanach auf das Jahr 1804”.

1806 m. Šamiso gyveno Žemutinei Saksonijai priklausančiame Hamelno mieste, kuris tuo metu kapituliavo prieš prancūzus. Adalbertas fon Chamisso kaip tik tuo metu paliko tarnybą kariuomenėje ir dvejus metus keliavo po Vokietiją ir Prancūziją. Kažkiek laiko dirbo mokytoju Bretanės regione. 1810 m. Šamiso išvyko į Paryžių, kuriame susipažino su žinomu vokiečių romantizmo teoretiku Augustu Vilhelmu Šlegeliu ir ponia de Stal, pas kurią svečiuose nedideliame mieste prie Ženevos ežero praleido 1811 m. vasarą. Tuo laikotarpiu Šamiso gilinosi į gamtos mokslus ir mokėsi užsienio kalbas.[2]

Grįžęs į Berlyną Šamiso įstojo į universitetą studijuoti medicinos, tačiau kartu tęsė botanikos ir zoologijos mokslų studijas. Taip pat Šamiso publikavo lyriką, dėl ko kėlė visuomenės susidomėjimą. 1813 m. Chamisso parašė fantastinę novelę „Neįtikėtina Peterio Šlemihlo istorija“ („Peter Schlemihls wundersame Geschichte”). Novelėje pasakojama, kaip herojus už turtus pardavė savo šešėlį, vėliau to šešėlio ieškojo po visą pasaulį ir nusiraminimą rasdavo tik mokslinėje veikloje. Šią novelę Chamisso parašė vokiečių ir prancūzų karo išdavoje, kas jo paties viduje kėlė konfiktą, negalint pasirinkti vienos ar kitos pusės. Kūrinys Adalbertą Chamisso padarė žinomu.[2][3]

Gėlė pavadinta Adalberto Šamiso garbei „Camissona brevipes”

1815 m. Adalbertas Šamiso gavo pasiūlymą plaukti aplink pasaulį su laivu „Riurikas”. Ekspedicijai vadovavo grafas Nikolajus Rumiancevas. Laivo kapitonu buvo rusų keliautojas Otas Koceba. Kelionė aplink pasaulį truko trejus metus (1815–1818 m.). Jos metu Adalbertas Chamisso pamatė kai kurias Afrikos žemyno salas, Pietų Ameriką, dalį Sibiro, Šiaurės Ameriką, Polineziją, Kapo koloniją.[2][4][5]

Dviejų tomų veikalą, išleistą dvejomis dalimis 1834–1836 metais, Šamiso pavadino: Tagenbuch ir Bemerkungen und Ansichten. Šiame veikale jis aprašė kelionės metu atliktus stebėjimus botanikos ir zoologijos srityje. Taip pat veikale yra patalpintas lingvistinis skyrius, skirtas havajų kalbai.[6]

Grįžęs į Berlyną 1818 m. Adalbertas Šamiso gavo filosofijos mokslų daktaro laipsnį. Taip pat jis įsidarbino Berlyno botanikos sode saugotojo pareigose. 1835 m. Adalbertas Šamiso išrinktas Berlyno mokslų akademijos nariu. [2][7]

1836 m. Šamiso į savo redaguojamą žurnalą „Musenalmanach“ įdėjo Heinės portretą, kuris sukėlė pasipiktinimo audrą ir supriešino jį su Gustavu Švabu bei kai kuriais kitais vokiečių romantikais. 1837 m. mirė Chamisso žmona. Chamisso paliko botanikos sodą ir pats netrukus mirė.[2]

Mokslinė veikla[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Adalbertas Šamiso labiausiai vertinamas kaip botanikas. Jo svarbiausias indėlis, atliktas kartu su Diederichu Franzu Leonhardu fon Schlechtendalu, buvo daugelio Meksikos medžių aprašymas 1830–1831 m. Taip pat jis tyrinėjo Šiaurės Vokietijos kenksmingus augalus.[2][8]

Adalbertas Šamiso aprašė 80 augalų rūšių, kaip pavyzdžiui, Ešolciją, Aguoninių šeimą.

Kūrinių vertimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Adalbertas Šamiso mokėjo daug užsienio kalbų. Redaguojamame žurnale „Deutscher Musenalmanach” jis ne tik publikavo savo poeziją, tačiau talpino ir užsienio poetų kūrinių vertimus. Vertė Aleksandro Puškino, prancūzų poeto Pjero Beranžė eilėraščius. Šamiso yra išvertęs lietuvių liaudies dainų.[9]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Rodolfo E.G. Pichi Sermolli. 1996. Authors of Scientific Names in Pteridophyta. Royal Botanic Gardens, Kew. ISBN 978-0-947643-90-4.
  2. 2,0 2,1 2,2 2,3 2,4 2,5 2,6 Chisholm Hugh, ed. (1911). „Chamisso, Adelbert von“. Encyclopædia Britannica. 5 (11th ed.). Cambridge University Press. pp. 825–826.
  3. Rines, George Edwin, ed. (1920). „Chamisso, Adelbert de“. Encyclopedia Americana.
  4. Adelbert von Chamisso: Ein Titulargelehrter auf Entdeckungsfahrt. Podcast des Radiosenders Bayern 2 aus der Reihe radioZeitreisen vom 18. November 2011.
  5. Botanical Exploration of Southern Africa" – Gunn & Codd (1981).
  6. Nachrichten über botanische Anstalten, Sammlingen, u.s.w. In: Flora oder Botanische Zeitung, Neue Reihe 1. Jg., 1. Bd., Regensburg 1843, S. 246.
  7. Mitglieder der Vorgängerakademien. Louis Charles Adelaide (gen. Adalbert) von Chamisso. Berlin-Brandenburgische Akademie der Wissenschaften.
  8. Brummitt, R. K.; C. E. Powell (1992). Authors of Plant Names. Royal Botanic Gardens, Kew. ISBN 978-1-84246-085-6.
  9. Dr. Pr. Augustaitis. Lietuvybės elementai lenkų romantizme. Vilnius: „Vilniečio” leidinys, „Žaibo spaustuvė”, 1921.