Abstinencijos sindromas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką

Abstinencijos sindromas – individo būsena nutraukus pakankamai ilgą reguliarių narkotinės medžiagos vartojimą; pagirios. Tai pagrindinis priklausomybės ligų požymis.

Nuo alkoholio priklausomam asmeniui jis prasideda kitą dieną po vartojimo nutraukimo: skauda galvą, džiūsta burna, dreba rankos. Dingsta apetitas bei nuotaika, gali kankinti nerimas, būdingas padidėjęs prakaitavimas, tampa sunku užmigti. Suvartojus bent mažą kiekį etilo alkoholio, šie reiškiniai sumažėja arba visai išnyksta. Iš pradžių savijauta pagerėja suvartojus mažą kiekį, vėliau reikia vis didesnio. Dėl to išsivysto periodinis ar nuolatinis alkoholizmas.

Nuo stipresnių narkotinių medžiagų priklausomam asmeniui abstinencijos sindromas prasideda po keletos valandų. Trunka nuo keleto valandų iki kelių savaičių. Asmuo tampa dirglus, gali sutrikti širdies ritmas ar atsirasti skausmų širdies srityje, kartais pakyla temperatūra. Vėliau apima nerimas ar net mirties baimė. Kiti būdingi simptomai − galvos skausmas, svaigulys, šokinėjantis kraujospūdis, dingęs apetitas, atsiradęs pykinimas, vėmimas, sutrikęs tuštinimasis, gausus prakaitavimas, tekančios seilės, kankinanti nemiga, košmarai, drebulys, raumenų bei sąnarių skausmas. Kartais individas tampa agresyvus, žalojasi ar net mėgina nusižudyti. Esant sunkiai abstinencijai sutrinka sąmonė, atsiranda traukuliai, haliucinacijos. Pagal simptomus galima nustatyti, kokia narkotinė medžiaga buvo vartojama.

Įtariant abstinencijos sindromą, rekomenduojama kuo skubiau padėti kenčiančiam asmeniui kreiptis į gydytoją narkologą. Gydymas vykdomas narkologinėje ligoninėje vaistais bei įtaiga.