Abstinencijos sindromas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Abstinencijos sindromas – individo būsena, grupė simptomų, atsirandanti staiga reikšmingai sumažinus ar nutraukus buvusį pakankamai ilgą stabilų narkotinės medžiagos ar medikamento vartojimą; pagirios. Tai pagrindinis priklausomybės ligų požymis.

Nuo alkoholio, kofeino, nikotino, cukraus, druskos ar kitų silpnesnį poveikį turinčių medžiagų priklausomam asmeniui jis prasideda po 12−72 val. nuo vartojimo nutraukimo, trunka 5−30 dienų: skauda galvą, džiūsta burna, dreba rankos. Dingsta apetitas bei nuotaika, gali kankinti nerimas, būdingas padidėjęs prakaitavimas, tampa sunku užmigti. Suvartojus bent mažą kiekį medžiagos, šie reiškiniai sumažėja arba visai išnyksta. Iš pradžių savijauta pagerėja suvartojus mažą kiekį, vėliau reikia vis didesnio. Dėl to išsivysto periodinis ar nuolatinis alkoholizmas.

Nuo stipresnių narkotinių medžiagų priklausomam asmeniui abstinencijos sindromas prasideda po 3−12 val., gydant trunka 2−24 savaites, negydant ar gydant su pertrūkiais − iki keletos metų. Asmuo tampa dirglus, gali sutrikti širdies ritmas ar atsirasti skausmų širdies srityje, kartais pakyla temperatūra. Vėliau apima nerimas ar net mirties baimė.[1]

Kiti būdingi abstinencijos sindromo simptomai − galvos skausmas, svaigulys, šokinėjantis kraujospūdis, dingęs apetitas, atsiradęs pykinimas, vėmimas, sutrikęs tuštinimasis, gausus prakaitavimas, tekančios seilės, kankinanti nemiga, košmarai, drebulys, nevaldomas sausas kosulys, raumenų bei sąnarių skausmas. Kartais individas tampa agresyvus, žalojasi ar net mėgina nusižudyti. Esant sunkiai abstinencijai sutrinka sąmonė, atsiranda traukuliai, haliucinacijos. Pagal simptomus galima nustatyti, kokia narkotinė medžiaga buvo vartojama.

Įtariant abstinencijos sindromą, rekomenduojama kuo skubiau padėti kenčiančiam asmeniui kreiptis į gydytoją narkologą. Gydymas vykdomas narkologinėje ligoninėje vaistais bei įtaiga.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]