Abramitai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Abramitai[1] – deistų religinė grupė, gyvavusi Bohemijoje XVIII a. Skelbėsi sekantys Abraomu prieš šio apipjaustymą. Tikėjo esant vieną Dievą, tačiau atmetė Trejybę, Kristaus nelaikė dievažmogiu, nepripažino gimtosios nuodėmės, amžinos bausmės už nuodėmę, sakramentų (vaikus praktiniais sumetimais krikštijo), šventė šeštadienį, nevalgė kiaulienos, apsiribojo Dešimt Dievo įsakymų ir „Tėve mūsų“ malda.[2][1]

Abramitai nesutiko būti priskirti nei krikščionims, nei judėjams, tad nebuvo įtraukti į imperatoriaus Juozapo II 1781 m. paskelbtą tolerancijos ediktą.[2] Dėl to jie buvo priverstinai išsiųsti į įgulas, dislokuotas Vengrijos pasienyje.[3] Kai kurie atsivertė į katalikybę, o likusieji negalėjo perduoti tikėjimo palikuonims.[2]

Nepainiotini su IX a. sirų grupe, dar vadinama vienuoliais abramitais, kuriuos išnaikino imperatorius ikonoklastas Teofilas.[4]

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. 1,0 1,1 Religijotyros žodynas. – Vilnius: Mintis, 1991, 10 psl.
  2. 2,0 2,1 2,2 Chisholm, Hugh, ed. (1911). „Abrahamites“. Encyclopædia Britannica. Vol. 1 (11th ed.). Cambridge University Press. p. 72.
  3. Abrahamites. Encyclopedia.com. Nuoroda tikrinta 2022-05-15.
  4. John Joseph A’Becket (1913). „Abrahamites“. In Herbermann, Charles (ed.). Catholic Encyclopedia. New York: Robert Appleton Company.