Žmogaus akis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Supaprastintas žmogaus akies obuolio vaizdas iš priekio
Žmogaus akis
Akies sandara

Žmogaus akis – žmogaus galvoje esantis organas, priimantis aplinkos informaciją matomoje elektromagnetinių bangų srityje ir transformuojantis ją į nervinius impulsus. Tai ištįsęs apie 2,5 cm skersmens rutulys. Skirtingai nuo daugelio gyvūnų akių, žmogaus akis sudėtingesnės sandaros, geriau skiria spalvotą vaizdą. Akis yra svarbiausias porinis jutimo organas, regos analizatoriaus dalis. Akis priima iš aplinkos daugiausia informacijos. Jos pagalba žmogus orientuojasi aplinkoje, pažįsta pasaulį, mokosi. Regos organo veikla paremta šviesos, spalvos, formos, dydžio ir kitų požymių analize. Regos organą sudaro akies obuolys su akies priediniais organais (akies obuolyje priimami tam tikro ilgio šviesos bangų dirgikliai), taip pat regimasis nervas, kuriuo nerviniai impulsai sklinda į nervinius regos centrus galvos smegenyse. Regos analizavimo centrai yra vidurinėse ir tarpinėse smegenyse bei galvos smegenų žievės pakaušinėje skiltyje.

Dangalai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Akies obuolys sudarytas iš kapsulės ir branduolio. Kapsulę sudaro 3 sluoksniai: išorinis – skaidulinis dangalas, vidurinis – kraujagyslinis dangalas, o vidinis – tinklainė. Akies branduolį sudaro skaidrios, šviesos spindulius laužiančios terpės (stiklakūnis, lęšis ir priekinė bei užpakalinė akies kameros). Akį dengia 3 sluoksniai arba dangalai:

  • Išorinis – odena ir ragena; neperšviečiamas, baltas skaidulinis sluoksnis, dengiantis didumą akies paviršiaus;
  • vidurinis – kraujagyslinis dangalas (lot. uvea) – jį sudaro trys dalys: rainelė, krumplynas ir gyslainė; jame yra daug kraujagyslių ir pigmento;
  • Vidinis – tinklainė, kuriame yra regos receptoriai.

Akies dalys ir funkcijos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Akies obuolys yra netaisyklingo rutulio formos, jo skersmuo yra apie 2,6 cm. Jis saugiai guli kaukolės akiduobėje. Akies sandara ir veikimas panašus į fotoaparato, akis automatiškai reaguoja į stebimo objekto apšvietimą ir nuotolį iki jo taip, kad objektas būtų ryškiai matomas.

  • Lęšiukas laužia ir sintezuoja šviesos spindulius. Lęšis yra abipus išgaubtas, skaidrus organas. Priekinis jo paviršius atsisukęs į rainelę, o užpakalinis – į stiklakūnį. Lęšį dengia homogeninė kapsulė. Lęšis gali keisti išgaubtumą priklausomai nuo krumplyno raumenų įsitempimo. Taip reguliuojamas spindulių laužimas ir prisitaikoma ryškiai matyti daiktus. Senstant lęšis netenka elastingumo, todėl darosi sunkiau matyti artimus daiktus. Apie 40-45 metus iki tol gerai matęs žmogus negali skaityti ar dirbti smulkių darbų iš įprasto atstumo. Tai vadinama senatvine toliaregyste (presbiopija). Šis sutrikimas ištaisomas parinkus tinkamus akinius. Senatvėje lęšis dažnai padrumstėja, regėjimas laipsniškai blogėja (tai vadinama katarakta). Katarakta gydoma implantuojant dirbtinį lęšiuką. Dėl lęšio išgaubtumo arba akies obuolio ilgio pakitimų, stebimo objekto atvaizdas gali susidaryti ne tinklainėje, tuomet jis būna neryškus. Taip būna trumparegystės ir toliaregystės atvejais. Šiuos regos sutrikimus galima ištaisyti parinkus tinkamus akinius.
  • Rainelė reguliuoja šviesos srautą, patenkantį į akį ir nepatenkantį. Rainelė yra priekinė kraujagyslinio dangalo dalis. Tai disko formos statmena plokštelė. Ji persišviečia pro rageną ir sudaro priekinės akies kameros užpakalinę sienelę. Išorinis rainelės kraštas tiesiogiai pereina į krumplyną. Užpakalinis rainelės paviršius priglunda prie lęšio. Šis paviršius yra išklotas pigmentinėmis ląstelėmis, kurios suteikia akims spalvą. Dažniausiai abiejų akių rainelės spalva vienoda, tačiau kartais būna ir skirtingų spalvų. Albinosų rainelėse pigmento nėra, todėl jų rainelė yra rausva nuo persišviečiančių kraujagyslių. Rainelės centre yra apvali anga – vyzdys. Vyzdžio skersmuo keičiasi priklausomai nuo patenkančios šviesos intensyvumo. Prietemoje vyzdys išsiplečia, o ryškiai apšviestas susitraukia. Tai atlieka vyzdį sutraukiantis ir plečiantis raumenys, tai nevalingas procesas. Be to, vyzdžio skersmuo kinta susijaudinus, vartojant tam tikrus vaistus ar narkotines medžiagas.
  • Vyzdys į akį praleidžia šviesą
  • Gyslainė tiekia akiai kraują ir sugeria nuščiuvusius spindulius. Gyslainė sudaro šoninę ir užpakalinę kraujagyslinio akies obuolio dalį. Odeną sudaro kraujagyslių ir nervų tinklas, kurio tarpus užpildo jungiamasis audinys ir pigmentinės ląstelės. Pastarosios suteikia odenai tamsiai rudą spalvą.
  • Odena apsaugo ir sutvirtina akies obuolį. Odena (sklera) sudaro pagrindinę skaidulinio dangalo dalį. Ji primena virto kiaušinio baltymą, todėl dar vadinama akių baltymu. Odena nepermatoma. Priekyje matomą odenos dalį iškloja junginė. Užpakalinė odenos dalis yra plona ir puri, pro angutes į akies obuolį įeina kraujagyslės ir nervai.
  • Ragena laužia šviesos spindulius. Ragena – tai labiausiai išgaubta į priekį skaidri skaidulinio dangalo dalis. Į ją pirmiausia patenka šviesos spindulys. Ragena panaši į apvalų išgaubtą laikrodžio stiklelį. Jos skersmuo – apie 10-12 mm, centre jos storis yra apie 0,5-0,8 mm, o kraštuose – 1-1,2 mm. Ragena yra stipriausiai šviesą laužianti akies struktūra, jos optinė galia sudaro du trečdalius visos akies optinės galios. Ragena sudaryta iš 5 sluoksnių: išorinis sluoksnis – tai daugiasluoksnis neragėjantis epitelis, gilesni sluoksniai sudaryti iš jungiamojo audinio skaidulų, o vidinis sluoksnis – tai vienasluoksnis epitelis, pro kurį į rageną patenka vanduo iš akies kamerų skysčio. Iš išorės rageną nuolat vilgo plonytis ašarų sluoksnis, saugantis nuo išdžiūvimo, užkrato ir dulkių. Sveika ragena esti skaidri ir blizganti. Nedidelių traumų metu (pvz., brūkštelėjus per rageną lapu, spygliu, nagu, įstrigus svetimkūniams) nubraukiamas išorinis ragenos epitelis. Kadangi ragenoje gausu nervinių galūnėlių, akį labai skauda, ji ašaroja, bijo šviesos. Jei pažeistas tik epitelis, jis greitai užgyja ir nelieka jokių pasekmių. Smarkiau pažeidus rageną (po nudegimų, gilių žaizdų, patekus infekcijai), susiformuoja ragenos drumstis, žmogus gali visai nematyti. Tuomet gelbsti tik ragenos transplantacija.
  • Tinklainė talpina regos receptorius. Tinklainė – tai vidinis akies obuolio dangalas, išklojantis akį nuo vyzdžio krašto iki regos nervo išėjimo vietos. Tai plona plėvelė, apšviesta atrodo rausva. Tinklainę sudaro du skirtingi sluoksniai: išorinis pigmentinis ir vidinis smegeninis. Pastarajame išsidėsto šviesai jautrios ląstelės – lazdelės ir kolbelės. Jose šviesos bangų dirgikliai virsta nerviniais impulsais. Lazdelių yra daugiau, jos išsisklaidę po visą tinklainę.
  • Krumplynas laiko lęšiuką, keičia jo formą akomoduojant akį. Krumplynas sudarytas iš jungiamojo audinio, lygiųjų raumenų, kraujagyslių, nervų ir pigmentinių ląstelių tinklo. Svarbi jo dalis yra krumplyninis raumuo, šį raumenį sudaro trimis kryptimis išsidėsčiusios raumeninės skaidulos. Prie krumplyno tvirtinasi lęšio pakabinamasis raištis. Krumplyno raumenims susitraukiant įtempiamas arba atpalaiduojamas lęšio raištis, todėl kinta lęšio išgaubtumas ir kartu jo laužiamoji geba. Taip prisitaikoma ryškiai matyti įvairiu atstumu esančius daiktus (šis procesas vadinamas akies akomodacija). Pvz., žiūrint iš arti, krumplyno raumuo susitraukia, lęšis stipriau išsigaubia ir stipriau laužia šviesą. Krumplyno kapiliarų kamuolėliai gamina specifinį skystį, kuris užpildo akies obuolio kameras.
  • Regos nervas perduoda nervinius impulsus į smegenis. Regos nervas – Tinklainės lazdelės ir kolbelės jungiasi su kitomis tinklainės nervinėmis ląstelėmis, kurių aksonai susijungia ir sudaro regos nervą. Šis nervas prasideda regos nervo disku. Toliau jis eina akiduobe, patenka į kaukolės ertmę. Čia dalis abiejų regos nervų skaidulų susikryžiuoja ir patenka į požievinius regos analizavimo centrus, kurie yra vidurinėse ir tarpinėse smegenyse. Šie centrai dalyvauja refleksinėse reakcijose, susijusiose su šviesos dirgikliais, užtikrina darnią abiejų akių veiklą, abiakį regėjimą. Čia yra vyzdžio reflekso ir krumplyno raumens reguliavimo centrai. Šių centrų neuronų aksonai eina į žievinį regos centrą, kuris yra smegenų pakaušinėje skiltyje. Čia iš tinklainės gauti impulsai virsta jutimu, sujungiami abiejų tinklainių vaizdai į vieną, atpažįstamas objektas, suvokiama jo forma, spalva.
  • Geltonoji dėmė garantuoja aštrų regėjimą arba visapusišką regėjimą.
  • Akies priediniai organai – tai akį saugantys ir judinantys organai: vokai, ašarų aparatas, antakiai, junginė, akies obuolio raumenys.

Vokai yra pusmėnulio formos odos raukšlės, esančios prieš akies obuolį. Be odos, vokus sudaro raumenys ir kremzlė. Raumenys judina vokus: juos pakelia arba nuleidžia. Ant vokų krašto auga trumpos, šiurkštokos blakstienos. Viršutinį voką iš viršaus riboja antakis. Vokai ir blakstienos saugo akies obuolį, taip pat mirksint nuolat vilgoma ragena ir junginė.

  • Junginė – plona skaidri jungiamojo audinio plėvelė, dengianti akies obuolį ir išklojanti vokų vidinius paviršius. Ji pereina į ragenos išorinį epitelį.

Nervinis sluoksnis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Galima išskirti 3 sritis arba neuronų grandines:

  • Fotoreceptorių grandinė – ji sudaryta iš 2 rūšių regos ląstelių: lazdelių ir kolbelių. Kiekviena regos ląstelė sudaryta iš 3 dalių:

1. Dendritas . Jis atkreiptas į pigmentinių ląstelių sluoksnį. Kiekvieną dendritą sudaro 3 dalys: Išorinis segmentas  – jis įsiterpęs tarp pigmentinių ląstelių ir sudarytas iš membraninių diskų. Membraninių diskų viduje yra regėjimo pigmentai. Jungiamoji blakstienėlė  – tai yra naujų membraninių diskų susidarymo sritis. Vidinis segmentas  – jame yra daug mitochondrijų ir glikogeno sankaupų (vyksta energijos gamyba ir yra maisto atsargos)

2. Ląstelės kūnas  – jame yra vienas stambus branduolys.

3. Aksonas

  • Asociacinė grandinė  – ji sudaryta iš 3 nervinių ląstelių rūšių:

1. Gulščioji arba horizontalinė  – ji yra daugiapolė ir sudaro sinapses su lazdelėmis ir kolbelėmis. Jos funkcija suteikti vaizdui kontrasto.

2. Dvipoliai neuronai  – jie jungia regos ląsteles arba fotoreceptorius su gangliniais neuronais.

3. Amakrininiai neuronai  – šios ląstelės turi tik dendritus ir jungia vieną fotoreceptorinę ląstelę su keliais gangliniais neuronais.

  • Ganglinių neuronų grandinė  – ji sudaryta iš stanbių daugiapolių nervinių ląstelių, jų dendritai jungiasi su dvipoliais neuronais, o aksonai sudaro regos nervą.

Ligos ir jų priežastys[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vyzdžio adaptacija (prisitaikymas prie šviesos)
  • Trumparegystė – liga, kai tolimi daiktai matomi neryškiai arba matomi per dūmus. Daikto vaizdas susidaro ne tinklainėje, o priešais ją, nes lęšiukas būna per daug išgaubtas (įgyta trumparegystė) arba akies obuolys pailgėjęs (įgimta trumparegystė). Šis regėjimo defektas ištaisomas akiniais su sklaidomaisiais lęšiais.
  • Toliaregystė – liga, kai neryškiai matomi arti esantys daiktai. Daikto vaizdas susidaro už tinklainės, nes nusilpsta lęšiuko gebėjimas keisti išgaubtumą (įgyta toliaregystė) arba akies obuolys yra sutrumpėjęs (įgimta toliaregystė). Šis regėjimo defektas ištaisomas akiniais su glaudžiamaisiais lęšiais.
  • Vištakumas – naktinis aklumas. Įgimtas vištakumas pasitaiko retai ir yra paveldimas. Įgytas vištakumas atsiranda dėl vitamino A trūkumo, kai išsivysto tinklainės lazdelių sandaros pakitimai. Tai regėjimo susilpnėjimas prieblandoje. Jei žmogus serga vištakumu, prieblandoje ar naktį jis nemato, neranda kelio. Tuo tarpu dieną tas pats žmogus gali matyti puikiai. Žmonės, norintys gauti vairuotojo pažymėjimą, privalomai tikrinami, ar mato prietemoje ir tamsoje. Paprastai tokiomis sąlygomis nemato tie, kurie serga vištakumu. Šia liga sergantys asmenys netinkami ir karinei tarnybai. Medikų teigimu, vištakumas yra gana reta liga. Jis gali būti įgimtas arba simptominis, susijęs su kitomis, daug rimtesnėmis akių patologijomis. Regėjimas – labai sudėtingas fiziologinis procesas. Šviesos spinduliai praeina pro akies rageną, lęšiuką ir atsispindi tinklainėje, kuri yra pats sudėtingiausias akies vidaus dangalas, kitaip sakant – akies smegenys. Tinklainė sudaryta iš daugelio sluoksnių, viename iš kurių yra vadinamieji fotoreceptoriai – kūgeliai ir stiebeliai. Pastarieji turi šviesai jautraus reagento. Į tas ląsteles patekus šviesos srautui vyksta fotocheminės reakcijos, reagentai skyla ir susidaro proteinas ir netaminas, iš kurių susidaro vitaminas A. Bene svarbiausios visame šiame procese – kūgeliai ir stiebeliai. Mokslininkai dar praėjusiame šimtmetyje nustatė, kad dieninių gyvūnų akies tinklainėje dominuoja kūgeliai, o naktinių gyvūnų tinklainėje – stiebeliai. Tada buvo padaryta išvada, kad kūgeliai, išsidėsčiusios tinklainės centre, „atsakingos“ už spalvinį regėjimą ir mažiau jautrios šviesai, o stiebeliai, kurių yra apie 130 mln., nejautrūs spalvoms, bet labai jautrūs šviesai. Nuo jų ir priklauso vadinamasis žmogaus naktinis periferinis regėjimas. Tų ląstelių pakitimai arba įvairios kitos ligos gali sukelti vištakumą. Vištakumas gali būti įgimtas. Apžiūrinėjant vištakumu sergančio paciento akį, jokios patologijos neįmanoma pamatyti. Tik apžiūrint akies receptorius mikroskopu galima pastebėti pakitimus tinklainėje. Ši vištakumo rūšis nepagydoma.
  • Daltonizmas – tai paveldima regos yda, kai sutrinka kolbelių veikla ir žmogus neskiria raudonos bei žalios spalvos, rečiau – skiria tik pilkumo atspalvius. Daltonizmą lemiantis genas yra recesyvus ir paveldimas su X chromosoma. Dažniau pasireiškia vyrams.
  • Akių astigmatizmas – yda, dėl kurios šviesos taško atvaizdas yra ne taškas, o linija, elipsė arba netaisyklingos formos dėmė. Dėl to daiktų ir reginių kontūrai matomi neryškūs. Astigmatizmas koreguojamas akiniais su storais, cilindriškai gaubtais stiklais.
  • Glaukoma – lėtinė akių liga, kurios laiku nediagnozavus ir nepradėjus gydyti, galima apakti. Apakimas glaukomos atveju yra neišgydomas, nes liga pažeidžia regos nervą ir tinklainės nervines ląsteles. Susirgus glaukoma, pamažu siaurėja akiplotis, darosi sunku orientuotis aplinkoje, nes matymas tampa tarsi „pro vamzdį”. Sergantieji ilgą laiką net nežino, jog serga glaukoma, nes pradinėse stadijose ši liga dažniausiai nesukelia jokių nusiskundimų. Glaukoma neužkrečiama, tačiau gali būti paveldima. Cukrinis diabetas, trumparegystė, migrena, arterinio kraujospūdžio svyravimai yra glaukomų rizikos veiksniai. Ši liga išsivysto, pradėjus gamintis daugiau akies skysčių arba sutrikus jų nutekėjimui iš akies. Dėl padidėjusio spaudimo naikinamos akies nervo skaidulos. Liga būdinga vyresnio amžiaus žmonėms. Bėgant metams, tikimybė susirgti glaukoma didėja.
  • Katarakta – tai bet kokia lęšiuko drumstis. Lęšiukas – viena iš optinių akies struktūrų. Būdamas skaidrus, jis praleidžia šviesos spindulius, dėl savo gaubtumo juos laužia ir nukreipia į tinklainę. Pirmieji kataraktos požymiai yra prastėjantis regėjimas, priklausantis nuo to, kurioje vietoje vystosi drumstis. Beje, laikui bėgant, mažėja lęšiuko elastingumas, jo gebėjimas „sufokusuoti“ spindulius į tinklainę, todėl daugumai žmonių po 40 metų pradeda vystytis vadinamoji senažiūrystė – jie pradeda blogai matyti iš arti. Tokiems žmonėms reikia akinių tik skaitymui, o kataraktos jiems dažniausiai dar nėra. Žmogus, susirgęs katarakta, viską mato lyg per matinį ar sueižėjusį stiklą.
  • Aklumas – kai akies nervas yra pažeistas arba jo nėra ir šviesos sukelti signalai neperduodami į smegenis. Kitaip tariant, žmogus nieko nemato. Kol kas neišgydoma.
  • Žvairumas – tai tokia būsena, kai akys matomo vaizdo negali sulieti į vieną, t. y. praranda binokulinį (abiakį) matymą. Tokie žmonės žiūri tik viena, dešine ar kaire, akimi. Žvairumo gydymo tikslas – abiakis žiūrėjimas, kad kiekviena akimi matomas vaizdas susilietų, o ne vien kosmetinio defekto pašalinimas. Žvairumas būna įvairių tipų. Jis gali būti pastebėtas kūdikystėje iki 6 mėnesių amžiaus ar vėliau bei suaugusiems. Žvairumas turi būti neatidėliotinai gydomas akių ligų gydytojų – strabologų specialiuose kabinetuose ar stacionaruose. Strabologas – akių ligų specialistas, diagnozuojantis žvairumą ir gydantis žvairuojančiuosius.

Akių spalvos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1. Gintaro

Gintaro spalvos akys saulėje

Gintaro spalvos akys yra vientisos spalvos ir turi stiprų gelsvą / aukso ir vario atspalvį. Gintaro akys neturėtų būti painiojamos su lazdyno spalvos akimis, nors jos gali būti gintaro arba aukso spalvos, lazdyno spalvos akys paprastai linkusios sudaryti daug kitų spalvų, įskaitant žalią, rudą ir oranžinę. Be to, lazdyno akys turi pereinamąsias spalvas ir susideda dėmelėmis ir ratilais, o gintaro akys turi tvirtą aukso atspalvį. Nors gintaro spalva laikoma kaip aukso, bet kai kurie žmonės turi vario spalvos gintaro akis, kurias daug žmonių maišo su lazdyno, nors lazdynas linkęs būti nelygus ir žalios spalvos su raudonomis / aukso dėmelėmis, kaip minėta pirmiau. Gintaro spalvos akys taip pat gali būti labai lengvas aukso pilkos spalvos, kaip vilkų.

2. Mėlynos

Mėlynos akys

Mėlynos akys dažniausiai aptinkamos Baltijos šalių regione, Vidurio, Šiaurės, Rytų Europoje. Jų taip pat galima rasti Vidurio Rytuose (Afganistane, Irake, Irane). Visame pasaulyje mėlynas akis apytiksliai turi 150 milijonų žmonių(~2,2%) Estijoje, 99% žmonių turi mėlynas akis, – teigė Hansas Eibergas iš ląstelių ir molekulinės medicinos departamento Kopenhagos universitete. Danijoje prieš 30 metų, tik 8% gyventojų turėjo rudas akis, bet po imigracijos šiandien šis skaičius siekia apie 11%. Vokietijoje apie 75% žmonių turi mėlynas akis.

3. Rudos

Rudos spalvos akys

Ruda spalva dominuoja pasaulyje. Jos mažiau aptinkama Baltijos šalių regione ir Skandinavijoje. Tamsų rudos spalvos pigmentą dažniausiai turi azijiečiai, žmonės gyvenantys Okeanijoje, Afrikoje, Amerikoje. Taip pat Ispanijoje ir Jungtinėje Karalystėje.

4. Pilkos

Mėlynai pilkos akys
Tikros pilkos akys

Pilkos akys yra labiausiai paplitusios Šiaurės ir Rytų Europoje. Pilkų akių taip pat galima rasti Šiaurės Vakarų Afrikoje (Oreso kalnai, Alžyro Shawia berberų tarpe), Vidurio Rytuose ir Centrinėje Azijoje. Pilkose rainelėse būna maži kiekiai geltonos ir rudos spalvos.

5. Žalios

Šviesi žalia su mažomis rudomis dėmelėmis
Alyvuogių žalia spalva

Žalios spalvos akys yra labiausiai paplitusios Šiaurės ir Vidurio Europoje. Jų taip pat galima rasti Pietų Europoje ir Šiaurės Afrikoje. Islandijoje, 89% moterų ir 87% vyrų turi mėlynas arba žalias akis. Islandų ir olandų suaugusiems tyrimas nustatė, kad žalios akys yra daug labiau paplitusios moterims nei vyrams. Europinės kilmės amerikiečių tarpe žalios akys yra labiausiai paplitusios tarp tų, kurie yra keltų ar germanų kilmės (apie 16%).

6. Lazdyno

Nors riešutą daugiausia sudaro ruda ir žalia spalvos, akių spalvą, gali būti ruda / aukso ar žalia. Daugybė žmonių painioja lazdyno ir gintaro akių spalvas.

Lazdyno akių spalvos apibrėžimai gali skirtis: tai kartais būti tapatinama su šviesiai rudos ar aukso, lazdyno riešutų kevalais spalva.

7.Raudona ir violetinė.

Raudonos albinoso akys

Su sunkių formų albinosais žmonių akys gali atrodyti raudonos laikantis tam tikrų apšvietimo sąlygų, atsižvelgiant į labai mažus kiekius melanino. Be to, fotografuojant su blykste kartais sukeliamas „raudonų akių efektas“, kai labai ryški blykstės šviesa akies viduje atsispindi nuo tinklainės.

Ryškiai mėlynos kai kurių žmonių akys, pavyzdžiui, Elizabeth Taylor, tam tikromis sąlygomis gali pasirodyti violetinės.

Akių spalvų spektras[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Taip pat skaitykite[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vikicitatos (Akis)

Wikiquote logo
Puslapis Vikicitatose
Commons-logo.svg

Vikiteka