Lęšiukas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Akies sandara

Lęšiukas (lot. lens) – akies obuolio išorę dengianti dvigubai išgaubtos formos struktūra, neturinti kraujagyslių ir nervų. Skaidrus, minkštos konsistencijos kūnas, praleidžiantis šviesos spindulius į akį, juos suglaudžiantis ir dalyvaujantis akomodacijoje. Savo forma primena išgaubtą lęšį. Akyje lęšiukas yra už rainelės, užpakaliniu paviršiumi atsirėmęs į stiklakūnio priekinėje dalyje esantį įdubimą. Labiausiai iškilę priekinio ir užpakalinio lęšiuko paviršiaus taškai vadinami lęšiuko poliais. Abu polius jungia 3,6 mm ilgio lęšiuko ašis, ekvatorius, kurio skersmuo apie 9 mm. Prie lęšiuko ties ekvatoriumi prisitvirtinęs lęšiuko pasaitėlis. Lęšiuką dengia kapsulė – labai plona elastinga plėvelė. Priekiniame paviršiuje kapsulė storesnė. Lęšiukas auga visą gyvenimą, senosios jo dalys centre susispaudžia, lęšiukas storėja, sunkėja. Sulaukus 25-30 metų, jau išsiskiria lęšiuko branduolys, kuris, žmogui senstant, didėja ir kietėja. Kinta lęšiuko spalva. Naujagimio lęšiukas skaidrus, vėliau įgauna gelsvą atspalvį. Lęšiuką difuziškai maitina vandeningas skystis, esantis akies kamerose.

Lęšiuko ligos[taisyti | redaguoti kodą]

Senstant lęšio branduolį sudarančios centrinės skaidulos pradeda kietėti, todėl lęšio forma geba mažiau keistis ir mažėja akomodacijos galia. Senatvėje taip pat galimas lęšio centrinių skaidulų drumstėjimas, kuris ilgainiui lemia kataraktos atsiradimą.