Pirmąjį užsakymą pagaminti 60 orlaivių 1933 m. lapkričio mėn. pateikė Prancūzijos KOP, juo planavusios pakeisti Nieuport 62. Serijinė lėktuvų gamyba vyko Liore et Oliver koncerne. 1934 m. lapkričio 29 d. pirmasis serijinis D.500 atliko pirmą skrydį.[1]
D.500 buvo gaminamas su dvejais virš variklio montuojamais kulkosvaidžiais. Versija su tarp cilindro blokų montuojama ir pro propelerio ašį šaudančia automatine 20 mm kalibro patranka gavo pavadinimą D.501. Versija su galingesniu, 640 kW (860 AG) galios varikliu Hispano-Suiza 12Ycrs, gavo pavadinimą D.510. Šis modelis taip pat išsiskyrė ilgesne nosimi, didesniais kuro bakais ir kiek pakeista važiuokle.[2]
Iš viso buvo pagaminta 381 vienetas D.500 serijos orlaivių.
D.500 korpusas tapo pagrindu kurti tobulesnį, uždarą kabiną, įtraukiamą važiuoklę turėjusį modelį Dewoitine D.520.
Dewoitine D.500 buvo visiškai metalinis žemasparnis monoplanas su fiksuota važiuokle.[3]
Į orlaivį buvo montuojamas „V“ formos 12 cilindrų skysčiu aušinamas stūmuoklinis 515 kW (700 AG) galios variklis Hispano-Suiza 12Xbrs arba 640 kW (860 AG) galios Hispano-Suiza 12Ycrs. Po varikliu, priekinėje nosies dalyje buvo kampu montuojamas gana didelis radiatorius, taip užtikrinant mažiausią oro pasipriešinimą ir didžiausią aušinamo paviršiaus plotą.[4]
Vienvietė D.500 kabina buvo įrengta beveik tiksliai ties užpakaliniu sparno kraštu.[3] Piloto sėdynė buvo reguliuojama vertikaliai, jos aukštį buvo galima keisti ir skrydyje, pvz. norint pagerinti matomumą tūpimo metu. Kabinoje buvo įrengiama ir deguonies įranga, bei radijo aparatas.[3]Vairalazdė su eleronais buvo sujungta per sparno viršutinėje dalyje įrengtą strypą. Dėl didelio D.500 greičio, jo valdymo plokštumos buvo sąlyginai mažos.[3]
D.500 fiuzeliažas buvo ovalo skerspjūvio monokokas, sudarytas iš penkių pagrindinių ir aštuonių papildomų nerviūrų, sujungtų keturiais lonžeronais ir tarpiniais stringeriais. Kniedėmis sujungus su dangos plokštėmis buvo pasiektas didelis struktūros standumas.[3] Reguliuojamas vertikalus stabilizatorius pirmuoju savo stringeriu jungėsi su flizueliažu, o horizontalūs stabilizatoriai iš apačios buvo papildomai sustiprinti spyriais. Fiksuotą važiuoklę sudarė prie apatinių fliuzeliažo lonžeronų per sparnų plotį tvirtinami trikampiai rėmai, ant kurių buvo užmauti beašiai ratai su pneumatiniais stabdžiais ir vieninteliu sparne sumontuotu tepaliniu-pneumatiniu amortizatoriumi, prie kurio vedė abi įstrižos važiuoklės atramos.[5]
Variklis „Hispano-Suiza 12 Y"
D.500 elipsės formos, metalinių sparnų proilgis (pločio ir storio santykis) siekė 8,9. Jų aerodinaminė chroda buvo gana trumpa, ją sudarė tik vienintelis lonžeronas, panašiai kaip rekordiniame orlaivyje Dewoitine D.33. Sparno atsparumą užtikrino jo dėžinė struktūra: vertikalios nerviūros, kniedėmis sujungtos sparno paviršių dengusia skarda. Sparno storis prie lėktuvo fiuzeliažo siekė 30 cm ir tolygiai mažėjo link užapvalinto sparno galo. Balansuoti eleronai tesėsi beveik per visą sparno ilgį, išskyrus apie 0,5 m. prie pat fiuzeliažo, kur jų nebuvo, taip užtikrinant geresnį matomumą pilotui. Sparno apačia buvo tik apie 1,5 m virš žemės, kas užtikrino didelį ekrano / žemės efektą ir leido tūpti mažesniu greičiu. Kuro bakai buvo įrengti abejų sparnų centrinėse dalyse pagal simetrijos ašį, abu galėjo būti atskirai izoliuojami.
Orlaivis buvo ginkluotas tarp cilindrų blokų sumontuota pro propelerio ašį šaudančia 20 mm kalibro Hispano-Suiza HS.9 arba Hispano-Suiza HS.404 automatine patranka, dviem sparnuose sumontuotais 7,5 mm kalibro Darne kulkosvaidžiais (D.501) arba ginkluotas dviem 7,7 mm kalibro Vickers kulkosvaidžiais arba dviem 7,5 mm kalibro Darne kulkosvaidžiais, sumontuotais virš variklio, su galimybe sumontuoti dar du Darne kulkosvaidžius sparnuose (D.500).
Japonijos-Kinijos karo metu Hispano-Suiza HS.404 patranka pasižymėjo kaip labai nepatikima pikiruojančių atakų metu.
Pirmieji šio tipo modeliai – D500 ir D.501 į Prancūzijos karo aviacijos (pranc. Armée de l’Air) tarnybą buvo priimti 1935 m. liepos mėn. 1936 m. spalio mėn. buvo pradėtas eksploatuoti D.510 – variantas su galingesniu varikliu. Nors orlaivis buvo užsakytas kaip pagrindinis Armée de l’Air naikintuvas, netrukus, dėl aviacijos technologijų plėtos, jis jau buvo laikomas pasenusiu.[2] D.510 išlaikė savo, kaip pagrindinio naikintuvo rolę iki ketvirtojo dešimtmečio pabaigos ir tik 1939 m. juos buvo pradėta keisti pajėgesniais Morane-Saulnier M.S.406. Pačioje Antrojo Pasaulinio karo pradžioje ankstyviesiems D.500 modelio orlaiviams buvo skiriamos antraeilės vietinės gynybos funkcijos, jie taip pat buvo naudojami mokymo daliniuose.
Dewoitine D.500 brėžinys
Antrojo Pasaulinio karo pradžioje D.510-ieji buvo eksploatuojami trijose Prancūzijos naikintuvų grupėse (pranc. Groupes de chasse), dvejose Šiaurės Afrikoje dislokuotose regioninėse naikintuvų eskadrilėse (pranc. Escadrilles régionale de chasse) ir dvejose jūrinės aviacijos eskadrilėse (pranc. Escadrilles de aéronautique navale). Šiems orlaiviams buvo pavestos oro gynybos funkcijos už fronto linijos, miestų ir pramonės objektų apsauga.[1] 1939 m. lapkričio mėn. Maroke aktyviai veikė tik viena patrankų neturėjusių D.510 eskadrilė (ERC571). 1940 m. gegužės mėn., šią eskadrilę sujungus su ERC 573, buvo įkurta III/4 kovos grupė (GC III/4). Ji buvo demobilizuota 1940 m. rugpjūčio mėn. Yra duomenų, kad D.500 klasės orlaiviai dalyvavo keliuose mūšiuose Vokietijos invazijos į Prancūziją metu: Dakare įsikūrusi grupė, GC I/6 su D.510 skraidė iki 1941 m. pabaigos, po ko ji buvo perginkluota Curtiss H-75.[6]
Green ir Swanborough teigia,[1] kad keturiolika Lietuvai parduotų D.501 (indeksas D.501L), ir du Hidžazo emyratui skirtų D.510 Ispanijos pilietinio karo metu, apie 1936 m., atsidūrė Ispanijos Respublikos kariuomenėje. Dėl „lietuviškų“ D.501 šis teiginys nėra teisingas (išskyrus vieną sudužusį, visi „lietuviški“ D.501 sulaukė sovietinės okupacijos),[7] tačiau keletas D.501 iš tiesų pateko į Ispanijos respublikonų kariuomenę. Apie tai sužinojusi Prancūzijos vyriausybė pareikalavo gražinti lėktuvus ar bent jau jų variklius. Po to „ispaniški“ Dewoitine‘ai buvo perginkluoti SSRS gamybos Klimov M-100 varikliais, kurie buvo licencinė Hispano-Suiza 12Y kopija, naudota ir A. Tupolevo konstrukcijos bombonešiuose SB-2. Ispanijos pilietinio karo metu du D.510 buvo priskirti 71-ąjai pakrančių apsaugos grupei, ir mūšiuose su priešo orlaiviais nedalyvavo. 1938 m. vienas jų buvo nepataisomai sugadintas tūpimo metu, kitas buvo sunaikintas frankistų aviacijos antskrydžio metu.[8]
Dewoitine D.511 parodoje Paryžiuje
1938 m. birželį Kinijos Respublikos Karinės oro pajėgos Wujiaba ir Qingyunpu aviacijos bazėse įkūrė 41-ąja prancūzų savanorių eskadrilę. Prancūzų savanoriai pilotai su naikintuvais Curtiss P-36 Hawk ir D.510 dalyvavo keliuose oro mūšiuose su japonų pajėgomis. Mūšiuose pergalių nebuvo pasiekta; mūšyje su Mitsubishi A5M žuvo vienas pilotas. Po šių nesėkmių Kinija atsisakė pirkti D.510, o pati eskadrilė 1938 m. spalio mėn. buvo išformuota.[9] Kinijoje likę 18 D.510 naikintuvų buvo perduoti Kinijos Respublikos 5-osios naikintuvų grupės 17-ąjai naikintuvų eskadrilei. Jie buvo bazuojami Sičiuano provincijoje ir Čongčingo-Čengdu mūšio metu vykdė daugiausiai gynybines operacijas prieš Japonijos KOP.[10]
Pilotuodamas D.510 ir vadovaudamas septynių tokių naikintuvų grupei, 1939 m. lapkričio 4 d. Chengdu ir Čongčingo mūšyje Kinijos Respublikos KOP pilotas kapitonas Cen Zeliu atakavo Japonijos bombonešių G3M grupę ir, kartu su kitais trimis, numušė lėktuvą, kuriuo skrido Japonijos laivyno 13th Kōkūtai vadas kapitonas Kikushi Okuda. Tai buvo iki tol aukščiausias Japonijos aviacijos karininkas, žuvęs mūšyje.
Prancūzija D.510 taip pat siūlė įsigyti Japonijai, kurios karinės oro pajėgos, įvertinę vienintelį D.510J, nusprendė, jog japoniškas Mitsubishi A5M buvo kur kas pranašesnis.[11]
Dewoitine D.372, kurių nepriėmė Lietuvos karo aviacija
1936 metais firma "Dewoitine" Lietuvos karo aviacijai pagal kontraktą turėjo pateikti vienviečius naikintuvus D.372. Tais pačias metais įvyko keletas incidentų su šiais lėktuvais, kai pikiravimo metu lūždavo sparnų galai. Lietuvos delegacijai bandant šiuos lėktuvus taip pat įvyko vienas incidentas - kylant perkaito vieno lėktuvo variklis, kitas lėktuvas nepasiekė gamintojo deklaruotų techninių parametrų.[12] Lietuvos karo aviacijos priėmimo komisijos atstovai plk. Itn. Antanas Gavelis ir mjr. Jonas Mikėnas atsisakė šiuos naikintuvus priimti. Po ilgų derybų firma sutiko pakeisti kontraktą ir Lietuvai pateikti modernesnius naikintuvus D.501. Vieneto kaina siekė 120 000 litų.[13]
Karo aviacijos naikintuvai Dewoitine D.501, po 1937 m.
Lietuvai skirta 14 vienetų partija, pažymėta indeksu D.501L, Lietuvą pasiekė 1936 metų gruodžio viduryje. Juos sumontavo Karo aviacijos mechanikai, prižiūrimi gamyklos atstovų. Gamykliniame modelyje nebuvo įrengta radijo stotis, bet lietuviškuose orlaiviuose netrukus buvo sumontuotos amerikietiškos radijo stotys.[12]
Lėktuvai buvo priskirti Kaune, Aleksoto aerodrome dislokuotai 1-ąjai eskadrilei. Vasarą Palangoje būdavo rengiamos stovyklos, per kurias, atliekant virš jūros oro pratybas, šaudyta į velkamus oro taikinius koviniais šoviniais.
„Lietuviški“ D.501 buvo dažomi gamykline sidabrine spalva, ant uodegos užrašomas tipas ir eilės numeris.
Vienintelis šių orlaivių vizitas į užsienį įvyko 1937 m. rugsėjo 1-3 d, kai Lietuvos karo aviacijos delegacija, vadovaujama jos vado pulkininko Antano Gustaičio su šešiais Dewoitine D.501L ir trimis ANBO-41 lankėsi Rygoje.[7]
Lietuvos Karo aviacijos D.501L, žiemos skraidymai
1939 m. rugsėjo 1 d., prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, Lietuvoje buvo paskelbta nepaprasta padėtis ir 1-osios eskadrilės lakūnai nuolat budėjo pasirengę pakilti į orą. Rugsėjo 27 d. gavus pranešimą apie svetimos šalies lėktuvo įskridimą į Lietuvos oro erdvę, naikintuvais Dewoitine D.501 L pakilę vyr. psk. Juozas Dambrava ir j. Itn. Jonas Dovydaitis aptiko pažeidėją – naujausią lenkų lengvąjį bombonešį PZL.46 Sum – ir privertė jį nusileisti Kauno aerodrome.
Prasidėjus sovietinei okupacijai, 1940 metų birželio 15 dieną eskadrilė buvo vasaros pratybose, Palangos lauko aerodrome. Lėktuvus perėmė SSRS KOP, o lakūnai atšaukti į Kauną. SSRS KOP jau buvo išbandę Dewoitine D.501L ir nepriėmė jo į savo sudėtį. Šie orlaiviai Palangoje liko iki vokiečių invazijos, kurios metu buvo išvežti į metalo laužą.[12]
Lėktuvo Dewoitine D. 501L nuolaužos Nemune prie Kauno jachtklubo prieplaukos (netoli šv. Kryžiaus bažnyčios). Vaizdas iš galo ir kairės. Ant posūkio vairo matosi lėktuvo tarnybinis numeris „606“.
Per trejų su puse metų lėktuvų eksploatavimo laikotarpį Lietuvos karo aviacijoje Dewoitine D.501 L patyrė tik vieną katastrofą: 1937 m. spalio 16 dieną D.501, Nr. 606, patekęs į plokščią suktuką, nukrito į Nemuną Kaune, netoli Karmelitų paplūdimio. Jį pilotavęs puskarininkis Jonas Masiulis žuvo.[7]
D.500 – pirmoji serijinė versija su 515 kW (691 AG) galios varikliu „Hispano-Suiza 12Xbrs", ginkluotas dviem 7,7 mm kalibro Vickers kulkosvaidžiais arba dviem 7,5 mm kalibro kulkosvaidžiais "Darne", sumontuotais virš variklio, galimybė sumontuoti dar du „Darne" kulkosvaidžius sparnuose. Pagaminta 101 vnt.
D.500V – Venesuelai skirta D.500 versija. Pagaminta 3 vnt.
HD.502 – hidroplanas su padidintu sparnų plotu
D.501 – D.500 su varikliu „Hispano-Suiza 12Xcrs", ginkluotas tarp cilindrų blokų sumontuota pro proprlerio ašį šaudančia 20 mm kalibro automatine patranka „Hispano-Suiza S7" ir dviem sparnuose sumontuotais kulkosvaidžiais. Pagaminti 157 vnt.
D.501L – Lietuvai skirta D.501 versija. Pagaminta 14 vnt.
D.503 – vienintelis prototipas, su varikliu „Hispano-Suiza 12Xcrs" ir priekyje sumontuotu žiediniu radiatoriumi. Ginkluotas taip pat kaip D.501. Išbandytas 1935 m. balandžio 15 d., tačiau parodė prastesnius rezultatus nei D.500. Trumpą laiką naudotas kaip asmeninis René Fonck lėktuvas.
D.504 – parašiutų testavimui skirtas lėktuvas. Turėjo atskirą skyrių, iš kurio buvo išmetamas manekenas su bandomu parašiutu.[14]
D.510 – versija su 640 kW (860 AG) galios „Hispano-Suiza 12Ycrs", ginkluotas 20 mm kalibro automatine patranka „Hispano-Suiza" ir dviem 7,5 mm kalibro kulkosvaidžiais „MAC 1934" sparnuose. Išbandytas 1934 m. rugpjūčio 14 d. Pagaminta 120 vnt.Dewoitine D.510 su trimenčiu propeleriu. Lietuvoje naudoti D.501 turėjo dvimentį propelerį.
D.510A – Jungtinės Karalystės KOP siūlytas variantas. Pagamintas 1 vnt.
D.510C – Kinijai skirta D.510 versija. Pagaminti 24 vnt.
D.510J arba AXD1 arba Dewoitinelaivyno lėktuvnešio D tipas – Japonijos KOP siūlytas variantas. Pagamintas 1 vnt.
D.510R – SSRS KOP siūlytas variantas. Pagamintas 1 vnt.
D.510T – Turkijos KOP siūlytas variantas. Pagaminta 12 vnt., tiekimai buvo nutraukti dėl embargo.
D.511 – prototipas su D.500 fiuzeliažu ir uodega, trumpesniais sparnais, Hispano-Suiza 12Ycrs varikliu. 1934 m. pagamintas 1 prototipas, ore neišbandytas, vėliau buvo pertvarkytas į D.503.
(FR) Armée de l’air 1936 : Armée de l’air. Équipement et armement de l’avion Dewoitine, types 500, 501 et 510, à moteurs, type 500, Hispano 12 Xcrs, type 501, Hispano 12 Xcrs, type 510, Hispano 12 Ycrs, 1936.
(EN) Breffort, Dominique (April 2005). French Aircraft from 1939 to 1942: Volume 2. Histoire and Collections. ISBN 2-915239-49-5.
(EN) "The Dewoitine D.500 pursuit airplane (French): an all-metal cantilever low-wing monoplane. " National Advisory Committee for Aeronautics, 1 May 1933. NACA-AC-180, 93R19564.
(FR) De Narbonne 2010 : Roland De Narbonne, La première génération des chasseurs Dewoitine, Le Fanatique de l’aviation, n° 486, mai 2010.
(FR) Ehrengardt 2005 : Christian-Jacques Ehrengardt, Le chasseur à la française. La famille Dewoitine 500–510, Aéro Journal n° 40, décembre 2004-janvier 2005, p. 8-37
(FR) Facon 2007 : Patrick Facon, Le Front populaire recule, La guerre d’Espagne, en 1936, Le Fanatique de l’aviation, n° 446, janvier 2002
(FR) Gesali 2005 : David Gesali, La seule victoire du Dewoitine D-510, Le Fanatique de l’aviation, n° 430, septembre 2005
(EN) Green, W; Swanborough, G (2001). The great book of fighters. MBI Publishing. ISBN 0-7603-1194-3
(EN) Gustavsson, Hakan. „Hakans Aviation page – Sino-Japanese Air War 1938 (1937-45)“. Biplane Fighter Aces – China. 2020-11-15.
(RU) Харук А.И. Истребители Второй Мировой. Самая полная энциклопедия. – М.: Яуза, ЭКСМО, 2012. ISBN 978-5-699-58917-3.
(FR) Kotelnikov, V.; Kulikov, V. & Cony, C. (Novembre 2001). „Les avions français en URSS, 1921–1941“. Avions: Toute l’Aéronautique et son histoire (104): 37–43. ISSN 1243-8650.
(EN) Mombeek, Eric (May 2001). „Les trésors de Cazaux“ [The Treasures of Cazaux]. Avions: Toute l’Aéronautique et son histoire (98): 44–47. ISSN 1243-8650.
↑ 2,02,1Chant, Christopher. "First-generation ‘modern’ monoplane fighters – The French Dewoitine D.500 series. " cmchant.com, 2014 m. kovo 15 d.
↑ 3,03,13,23,33,4"The Dewoitine D.500 pursuit airplane (French): an all-metal cantilever low-wing monoplane. " National Advisory Committee for Aeronautics, 1 May 1933. NACA-AC-180, 93R19564. p. 1
↑"The Dewoitine D.500 pursuit airplane (French): an all-metal cantilever low-wing monoplane. " National Advisory Committee for Aeronautics, 1 May 1933. NACA-AC-180, 93R19564., p. 1, 3
↑"The Dewoitine D.500 pursuit airplane (French): an all-metal cantilever low-wing monoplane. " National Advisory Committee for Aeronautics, 1 May 1933. NACA-AC-180, 93R19564. p. 1,2
↑Gesali 2005 : David Gesali, La seule victoire du Dewoitine D-510, Le Fanatique de l’aviation, n° 430, septembre 2005, p. 60
Ispanijos Respublikos karinės oro pajėgos 1938 m. 
Venesuelos karinės oro pajėgos prieš 1950 m.
.jpg)
_po_mokinio_lak%C5%ABno_J._Masiulio_katastrofos.jpg)
.png)
.png)
