Pereiti prie turinio

Ulos mūšis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
(Nukreipta iš puslapio Ūlos mūšis)
Ulos mūšis
Priklauso: Livonijos karas

Ūlos mūšis
Data 1564 m. prasidėjo sausio 26 d., pasibaigė 27 d. naktį
Vieta prie Ūlos upės netoli nuo Čašinikio miestelio (koordinatės: 54°50'51.9"N 29°29'31.8"E)
Rezultatas LDK pergalė
Konflikto šalys
Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė
Rusijos carystė
Vadovai ir kariniai vadai
Didysis etmonas
Mikalojus Radvila Rudasis
Lauko etmonas
Grigalius Chodkevičius
Petras Šuiskis
Pajėgos
~6 000 arba 9 000 karių 24 000-30 000 karių
Nuostoliai
~20 žuvusių, ~700 sužeistų 8000 žuvusių

Ulos mūšis – 1564 m. sausio 26-27 d. vykęs Livonijos karo mūšis.

Lietuvos didžiojo etmono Mikalojaus Radvilos Rudojo (Barboros Radvilaitės brolio) vadovaujama Lietuvos kariuomenė sumušė apie 5 kartus didesnę Rusijos kariuomenę ir sulaikė jos skverbimąsi į Lietuvą.

Priešistorė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Maskvos didžiojo kunigaikščio Ivano Rūsčiojo kariuomenė 1563 m. buvo užėmusi svarbų LDK žemių forpostą – Polocką. Iš ten Petras Šuiskis vedė savo karius Oršos link, kur turėjo susijungti su panašaus dydžio Baziliaus Serebriano grupuote, traukusia iš Viazmos. Susijungę Maskvos daliniai turėjo pasukti Vilniaus link.

LDK vadai užbėgti šiam planui už akių ir neleido maskvėnams susijungti.

Mūšio eiga[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Sausio 26 d. LDK raiteliai užklupo Šuiskį prie Ulos upės, netoli nuo Čiašnikų, dabartinės Baltarusijos Vitebsko srityje.

Maskvos kariuomenė beveik nespėjo žygio rikiuotės pakeisti į mūšio, tuo pasinaudojusi Lietuvos kariuomenė išnaudojo staigumo veiksnį. Negausiam avangardui susvyravus, Radvila spėjo paremti jį reikiamoje vietoje, ir maskvėnai neatlaikė lietuvių kavalerijos smūgio.

Mūšis virto skerdynėmis; priešas buvo persekiojamas ir naktį. Lietuvos kariuomenei atiteko 5000 vežimų gurguolė, Šuiskis žuvo, jo kariai buvo sunaikinti. Po kelių dienų prie Oršos buvo užkluptas ir Bazilius Serebrianas, o panikos apimta jo grupuotė pabėgo. Tarp paimtų į nelaisvę maskvėnų buvo ir kunigaikštis Ivanas Petrovičius Ochliabininas, pravarde Zalupa.

Kautynės baigėsi bėgančių priešų persekiojimu sausio 27 d. naktį.

Po mūšio LDK pajėgos apsautė Polocką, tačiau per tris savaites trukusią apsiaustį nesugebėjo jo paimti.[1][2]

LDK kariumėnės vadas Mikalojus Radvila Rudasis

Pasekmės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Propagandinė kampanija Europoje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Mikalojų Radvilą Rudajį kautynės prie Ūlos upės išgarsino Europoje. Kartu su Lietuvos lauko etmonu Grigaliumi Chodkevičiumi jie vadovavo 6000[3] (kituose šaltiniuose – 9000[2]) vyrų kariuomenei, tačiau sugebėjo įveikti 24-30 tūkst. dydžio[4] Maskvos valstybės kariuomenę, vadovaujamą Petro Šuiskio.

M. Radvila tapo pagrindiniu veikėju 1592 m. Jono Radvano lotyniškai išleistoje herojinėje poemoje „Radviliada“.

Atidėta LDK-Lenkijos unija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pergalė prie Ūlos pakeitė karinę ir politinę situaciją. Lietuva atgavo pusiausvyrą rytų fronte. Kur kas tvirčiau pasijuto ir Lietuvos delegacija Varšuvos seime,[5] kur Žygimanto Augusto palaikomi lenkai spaudė lietuvius priimti jų aneksinius reikalavimus. Sustiprėjusi lietuvių pozicija nulėmė tai, kad unijos klausimas kol kas liko atviras ir atidėtas tolesnėms deryboms.

Tolesnėse derybose su lenkais iki pat 1569 m. Liublino unijos Mikalojus Radvila Rudasis griežtai gynė Lietuvos savarankiškumą. Lenkams įrodinėjant, kad Jogaila dovanojęs Lietuvą Lenkijos karūnai, viename posėdyje Ūlos mūšio didvyris atkirto: Niekas negalėjo mūsų dovanoti, nes esame laisvi žmonės. Lenkams Lietuva dovanodavo šunų skalikų, žirgelių žemaitukų, bet ne mus, laisvus ir garbingus žmones… Kiekvieną, kuris norėtų mus pavergti, laikysiu tironu, o ne savo viešpačiu.

Silpstančios caro rėmėjų gretos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Susvyravus Maskvos pozicijoms po Ūlos mūšio, drąsiau pasijuto ir caro represuojami rusinų didbajoriai. Teiama, kad pralaimėjimas prie Ūlos paskatino caro Ivano Rūsčiojo psichinės būklės prastėjimą, padidino paranoją, ko išdavoje 1565 m. buvo įsteigta opričnina.[6][1] 1564 m. balandžio 30 d. į lietuvių pusę perbėgo žymus karvedys, kunigaikštis Andrėjus Michailovičius Kurbskis. Lietuva išsikovojo atokvėpį, kurį galėjo išnaudoti vidaus pertvarkymams, kad galėtų labiau suvienyti valdantįjį luomą.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. 1,0 1,1 Cynarski, Stanisław (2007). Žygimantas Augustas. Versus aureus. pp. 222–223
  2. 2,0 2,1 Filyushkin, Alexander (2015). Русско-литовская война 1561–1570 и датско-шведская война 1563–1570 гг. (PDF). История военного дела: исследования и источники. Специальный выпуск II. Лекции по военной истории XVI–XIX вв. – Ч. II.: 259–265. ISSN 2308-4286.
  3. Gudavičius, Edvardas (1985–1988). „Ulos mūšis“. In Zinkus, Jonas; et al. (eds.). Tarybų Lietuvos enciklopedija T. 4. Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija. p. 374
  4. Zimin, Aleksandr (2001). Опричнина Archyvuota kopija 2023-01-26 iš Wayback Machine projekto.. Россия на пороге Нового времени. Vol. 5. Moscow: Территория. p. 79.
  5. Dembkowski, Harry E. (1982). The Union of Lublin. Polish Federalism in the Golden Age. Easy European Monographs. Vol. CXVI. Columbia University Press. pp. 91–92
  6. Madariaga, Isabel De (2006). Ivan the Terrible. Yale: Yale University Press. pp. 158–159