Šv. Pranciškaus malda

Šv. Pranciškaus malda, dar vadinama Taikos malda – plačiai paplitusi nežinomos autorystės krikščioniška malda už taiką. Nors dažniausiai siejama su italų šventuoju Pranciškumi Asyžiečiu, šios maldos pats šv. Pranciškus nebuvo užrašęs savo raštuose, o pirmąkart išspausdinta ji sutinkama tik 1912 m. Pirmąkart pasirodė prancūzų kalba, Paryžiuje įsikūrusios katalikiškos organizacijos La Ligue de la Sainte-Messe (šv. Mišių lyga) leidžiamame dvasinio pobūdžio žurnale La Clochette (Varpelis). Maldos autorystė nenurodyta, tačiau spėliojama, kad ją galėjęs parašyti šv. Mišių lygos įkūrėjas tėvas Eseras Bukerelis. Malda buvo gausiai platinama Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų metais. Malda buvo ne kartą adaptuota ir įdainuota, jos ištraukas citavo pasaulio lyderiai ir garsenybės, o įtrauki kalba ir siunčiama žinia sulaukė prielankumo ne tik iš katalikų ir krikščionių. Šv. Pranciškaus maldos vertimas į lietuvių kalbą išpopuliarėjo XXI a. antrajame dešimtmetyje.

Tekstas

Daugumoje publikuotų maldos versijų tekstas yra dirbtinai sutrumpintas ar perfrazuotas. Žemiau pateikiamas pilnas (originalus) tekstas, koks jis buvo publikuotas 1912 m., ir vertimas į lietuvių kalbą.

Prancūzų kalba (originalus tekstas): Seigneur, faites de moi un instrument de votre paix. Là où il y a de la haine, que je mette l’amour. Là où il y a l’offense, que je mette le pardon. Là où il y a la discorde, que je mette l’union. Là où il y a l’erreur, que je mette la vérité. Là où il y a le doute, que je mette la foi. Là où il y a le désespoir, que je mette l’espérance. Là où il y a les ténèbres, que je mette votre lumière. Là où il y a la tristesse, que je mette la joie. Ô Maître, que je ne cherche pas tant à être consolé qu'à consoler, à être compris qu'à comprendre, à être aimé qu'à aimer, car c’est en donnant qu’on reçoit, c’est en s’oubliant qu’on trouve, c’est en pardonnant qu’on est pardonné, c’est en mourant qu’on ressuscite à l'éternelle vie.

Lietuviškas vertimas: Viešpatie, padaryk mane savosios ramybės įrankiu. Leisk man nešti meilę, kur siaučia neapykanta; atleidimą, kur vyrauja įsižeidimas, santaiką, kur vyrauja barniai; vienybę, kur yra skilimas; tikėjimą, kur kankina abejonės; tiesą, kur viešpatauja klaida; viltį, kur braunasi nusiminimas; šviesą, kur užgulusios tamsybės; džiaugsmą, kur slegia liūdesys. Mokytojau, padaryk, kad aš trokščiau kitus paguosti, o ne pats būti guodžiamas; kitus suprasti, o ne pats būti suprastas, kitus mylėti, o ne pats būti mylimas, nes kas duoda – gauna, kas užsimiršta save, tas atranda, kas atleidžia, tam atleidžiama, kas miršta, tas prikeliamas amžinai gyventi.

Pranciškonų požiūris

Pranciškonų ordinas nepriskiria šios maldos prie oficialių „Šv. Pranciškaus maldų“.. Kita vertus, lietuvių pranciškonų parapijos interneto svetainėje ši šiek tiek sutrumpinta ir perfrazuota malda yra publikuojama pavadinimu Šv. Pranciškaus (Taikos) malda. Bažnyčios istorikas yra pastebėjęs, kad pirmojoje teksto dalyje vartojama konstrukcija („leisk“ lietuviškai, arba que je prancūziškai) yra netipiškai į save orientuota ir nebūdinga šv. Pranciškui.

Paprastai skaudžiausia, kai [mokiniai] atranda, jog šv. Pranciškus neparašė „šv. Pranciškaus taikos maldos“... Nors maldos idėja kilni, Pranciškus niekuomet rašydamas nebūtų taip koncentravęsis į save, nuolat kartodamas „aš“, „man“, tačiau nė karto nepaminėdamas žodžių „Dievas“ ar „Jėzus“.

Nepaisant to, malda yra rekomenduojama paties ordino, autorystės nepriskiriant šv. Pranciškui.

Tuo tarpu yra pastebėta, kad antroji maldos dalis turi panašumų su Egidijaus Asyžiečio, vieno iš artimų Pranciškaus Asyžiečio bendražygio ištartais žodžiais:

Aurea Verba Beati Aegidii Assiensis

Beatus ille qui amat, & non-deſiderat amari:
beatus ille qui timet, & non deſiderat timeri:
beatus ille qui ſervit, & non deſiderat ſibi ſerviri:
beatus ille bene ſe gerit erga alios, et non ut alii ſe bene gerant erga ipſum:
& quia hæc magna ſunt, ideo ſtulti ad ea non attingunt.

Auksiniai palaimintojo Egidijaus Asyžiečio žodžiai:

Palaimintas, kas myli ir dėl to netrokšta būti mylimas;
Palaimintas, kuris bijo ir dėl to netrokšta, kad jo bijotų;
Palaimtinas, kuris patarnauja ir dėl to netrokšta, kad jam patarnautų;
Palaimintas, kuris gerai elgiasi su kitais ir netrokšta, kad kiti gerai su juo elgtųsi;
Ir dėl šių didelių dalykų kvailystė jų neapims.

Maldos citavimas

Bareljefas, skirtas atminti religinius vadovus, susirinkusius į pirmąją „Pasaulinę maldos už taiką dieną“ Asyžiuje.

1986 m. Popiežius Jonas Paulius II padeklamavo šią maldą atsisveikindamas su pasauliniais religiniais vadovais, su kuriais buvo susitikęs į pirmąjį Pasaulinės maldos už taiką metu Šv. Pranciškaus bazilikoje Asyžiuje.

Motina Teresė šią maldą įtraukė į religinės kongregacijos, kurią įkūrė, rytinę maldą. 1979 m. atsiimdama Nobelio taikos premiją ji pabrėžė šios maldos reikšmę. Pietų Afrikos anglikonų arkivyskupas Dezmondas Dudu, 1984 m. Nobelio taikos premijos recipientas už vadovavimą nesmurtinei kovai prieš apartheidą, yra sakęs, kad malda buvo „neatsiejama jo pašaukimo dalis“.