Zbaražo pilis
| Zbaražo pilis | |
|---|---|
 Dvaro rūmai
| |
| Vieta | Ternopilio sritis, Zbaražo rajonas |
| Įkurtas | 1626–1636 m. |
| Rūmų stilius | renesansas, istorizmas |
| Bajorų giminės | Kaributai, Zbaražskiai, Višniaveckiai, Potockiai |
Zbaražo pilis (ukr. Зба́разький за́мок) – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais pastatyta bastioninė pilis ant Pilies kalno, esančio netoli Zbaražo miesto centro, Ternopilio srityje, Ukrainoje.
Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1393 m. kunigaikštis Dmitrijus Kaributas ant Pilies kalno pastatė pilį, kurią sugriovė mongolai-totoriai antpuolių metu. Per Zbaražą ėjo vadinamasis juodasis kelias – viena iš pagrindinių totorių žygiavimo į Lenkijos Karalystę trasų. 1474 m. puolant totoriams pilies įgula susidegino, todėl totoriai pilį sugriovė nepalikdami akmens ant akmens. Pilis buvo atstatyta ir dar kartą totorių apgriauta 1598 m. Vėliau pilis atnaujinta Jonušo Zbaražskio.[1]
1626–1636 m. ant to paties Pilies kalno Jurgis Zbaražskis pagal flamandų architekto Van Peeno projektą (Van Peenas buvo įkvėptas žinomo italų architekto Vinčenso Skamozo) pastatė bastioninę pilį. Prie statybų prisidėjo ir jo brolis, Kremeneco seniūnas Kristoforas Zbaražskis. Po Jurgio Zbaražskio mirties pilis atiteko kunigaikščiams Višnioveckiams, kurie remontavo ir stiprino pilies gynybinius įtvirtinimus. 1675 m. pilį užėmė turkai. 1675 m. pilį rekonstravo Dmitrijus Vyšniaveckis. 1682 m. pilis atiteko Potockiams. 1701 m. pilyje lankėsi Rusijos imperijos caras Petras I.
Vėliau pilis nyko, kadangi joje kurį laiką niekas negyveno. XIX a. I pusėje Potockis pilį pardavė. XIX vid. pilyje buvo įkurtas cukraus fabrikas. 1896 m. pilis sudegė. Per I Pasaulinį karą rusų kariuomenė sugriovė dalį sienų, 1914 m. susprogdino kazematus, nusiaubė rūmus. 1935 m. renovuota, po 1945 m. pilis buvo apleista.
Šiomis dienomis pilyje įsikūręs regioninis muziejus.[2][3]
Architektūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Zbaražo pilis kvadratinė. Įrengtas eskarpas, kurio šlaitas 12 metrų aukščio. Griovys supa visa pilį. Pilis įvažiuojama pro bokšto arką. Kampuose yra išdėstyti gynybiniai bastionai. Kiekviename bastione buvo iškasta po tunelį, kuris sujungdavo bastioną su pilimi.
Zbaražo pilis buvo laikoma viena stipriausių gynybinių pilių Podolėje. Pilies įgula disponavo 50 patrankų. Pilies kieme stovėjo dviejų aukštų renesanso stiliaus pilies rūmai. Pagrindinis įėjimas į rūmus buvo išryškintas ant akmeninių konsolių sumūrytu balkonu.
Pilies reikšmė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Zbaražo pilis suvaidino esminę rolę 1649 m. Bogdano Chmelnickio sukilimo metu. Zbaražo pilies apgulties metu buvo pasirašyta Zbaražo paliaubų sutartis. Prie šios pilies buvo sunkiai sužeistas kazokų vadas Jonas Bogunas. Šie įvykiai pavaizduoti Henriko Senkevičiaus istoriniame romane ir to paties pavadinimo lenkų filme „Ugnimi ir kardu“.
Zbaražo pilis įtraukta į Lietuvai reikšmingų nekilnojamojo kultūros paveldo objektų, esančių dabartinės Ukrainos Respublikos teritorijoje, inventorinį sąrašą.[4]
Zbaražo pilį kaip Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir vėliau Abiejų Tautų Respublikos paveldą tyrinėjo Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarė Birutė Valionytė.
Galerija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
-
Zbaražo pilies įvažiavimo arka -
Tiltas per griovį į Zbaražo pilį -
Zbaražo pilies rūmų centrinė dalis -
Zbaražo pilies įtvirtinimai -
Zbaražo pilis -
Zbaražo pilis -
Zbaražo pilies aplinka
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Lietuvai reikšmingų nekilnojamojo kultūros paveldo objektų, esančių dabartinės Ukrainos Respublikos teritorijoje, inventorinis sąrašas [1] Archyvuota kopija 2018-12-04 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ Lietuvai reikšmingų nekilnojamojo kultūros paveldo objektų, esančių dabartinės Ukrainos Respublikos teritorijoje, inventorinis sąrašas [2] Archyvuota kopija 2018-12-04 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ Birutė Valionytė. Didžioji Lietuva: fotoalbumas. – Vilnius: Artlora, 2009–2012. III tomas, p. 626–627.
- ↑ Lietuvai reikšmingų nekilnojamojo kultūros paveldo objektų, esančių dabartinės Ukrainos Respublikos teritorijoje, inventorinis sąrašas [3] Archyvuota kopija 2018-12-04 iš Wayback Machine projekto.
Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Birutė Valionytė. Didžioji Lietuva: fotoalbumas. – Vilnius: Artlora, 2009–2012. – 3 d.:
- Kn. 1: Baltarusija. Gardino ir Vitebsko sritys. – 2009. – 589 p.: iliustr. – ISBN 978-9955-508-28-1.
- Kn. 2: Baltarusija. Bresto, Gomelio, Minsko, Mogiliovo sritys. – 2009. – 585 p.: iliustr. – ISBN 978-9955-508-30-4.
- Kn. 3: Ukraina. – 2012. – 655 p.: iliustr. – ISBN 978-9955-508-35-9.
- Tautvydas Kontrimavičius. Apie vieną kelionę Didžiosios Lietuvos takais, per atminties brūzgynus, 2019. [4]
- Grzegorz Rąkowski: Podole Przewodnik krajoznawczo-historyczny po Ukrainie Zachodniej. Pruszków: Oficyna Wydawnicza „Rewasz”, 2005, s. 85-87. ISBN 83-89188-46-5.
- Nicieja, Twierdze kresowe Rzeczypospolitej, Warszawa: Wydawnictwo Iskry, 2006, s. 159–174, ISBN 83-244-0024-9, ISBN 978-83-244-00249, OCLC 77510106