Vytautas Urbanavičius (1935)
| Vytautas Urbanavičius | |
|---|---|
| |
| Gimė | 1935 m. liepos 3 d. Skirsnemunė, Jurbarko valsčius |
| Mirė | 2024 m. sausio 22 d. (88 metai) |
| Tautybė | lietuvis |
| Sutuoktinis (-ė) | Saulė Urbanavičienė |
| Veikla | archeologas, habilituotas daktaras |
| Alma mater | Vilniaus universitetas |
Vytautas Urbanavičius (1935 m. liepos 3 d. Skirsnemunėje, Jurbarko valsčiuje – 2024 m. sausio 22 d.[1]) – vienas žymiausių Lietuvos archeologų, žinomas plastinės rekonstrukcijos specialistas, tyrimų organizatorius.
Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Baigė Zarasų 1-ąją vidurinę mokyklą. 1959 m. baigė Vilniaus universiteto Istorijos – filologijos fakultetą, 1967 m. apgynė daktaro disertaciją „Materialinė ir dvasinė XIV–XVII a. Lietuvos kaimo gyventojų kultūra“. 1993 m. už darbą „Lietuvių pagonybė ir jos reliktai XIII–XVI a.“ suteiktas humanitarinių mokslų habilituoto daktaro vardas. Mokėsi Maskvos Etnografijos institute, Plastinės rekonstrukcijos laboratorijoje pas prof. M. Gerasimovą.
Nuo 1957 m. Lietuvos mokslų akademijos Istorijos instituto mokslinis bendradarbis, 1957–1959 m. Istorijos ir etnografijos muziejaus restauratorius, 1959–1965 m. Restauracinių dirbtuvių vedėjas. 1966 m. pradėjo tyrinėti Lietuvos kapinynus, senkapius, pagoniškų apeigų vietas. 1984–1989 m. dalyvavo tyrinėjant Vilniaus katedros požemius, 1987–2001 m. vadovavo Pilių tyrimo centrui „Lietuvos pilys“, pradėjo, vykdė bei koordinavo tyrimus Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorijoje.
Svarbiausi darbai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Jis pirmasis Lietuvoje ėmė kaupti antropologinę medžiagą, atkūrė per du šimtus grafinių ir daugiau kaip tris dešimtis skulptūrinių įvairių laikotarpių žmonių tipų ir istorinių asmenybių portretų, tokių, kaip Barbora Radvilaitė, Kristijonas Donelaitis, Pilypas Ruigys ir kt. 1990 m. buvo pakviestas į Estijos prezidento Konstantino Patso palaikų paieškų ir grąžinimo į Tėvynę ekspediciją, 1993 m. dalyvavo Latvijos prezidento Karlio Ulmanio kapo paieškų ekspedicijoje Turkmėnijoje, dirbo identifikuojant Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kanclerio Alberto Goštauto ir Vilniaus vyskupo Abraomo Vainos palaikus Vilniaus katedroje. 1994 m. vadovavo Vilniaus Tuskulėnų dvaro parke palaidotų stalininio teroro aukų kapavietės tyrimuose, kartu su teismo medicinos ekspertais ėmėsi aukų identifikavo.[2]
Archeologinių tyrimų metu nustatė, kad mirusiųjų deginimas Lietuvoje buvo praktikuojamas iki XIV a. pabaigos, tačiau nebuvo visuotinis ir nevienodai paplitęs. Labai įdomi mokslininko iškelta hipotezė apie laidoseną vandenyje, ją patvirtina XIII–XV a. Obelių kapinyno tyrinėjimai.
Dokumentiniai filmai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- 1984 m. filmų ciklas „Šventaragio slėnio mįslės“ apie Vilniaus pilių ansamblio istoriją ir kultūros paveldą, jo tyrinėjimus bei likimą.
- 2005 m. Katedros lobynas
- 2006 m. Prezidentų likimas
Įvertinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- 1994 m. Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžius
- 2005 m. Estijos Marijos žemės kryžiaus ordinas[3]
- 2013 m. Jurbarko rajono Garbės pilietis[4]
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Mirė garsus archeologas Vytautas Urbanavičius. Delfi. 2024-01-22. Nuoroda tikrinta 2024-01-22.
- ↑ 2005 m. rugsėjo 28 d. susitikimas su archeologu Vytautu Urbanavičiumi[neveikianti nuoroda]
- ↑ Vytautas Urbanavičius. Visuotinė lietuvių enciklopedija. 2018-06-28. Nuoroda tikrinta 2024-01-22.
- ↑ Netekome kraštiečio, archeologo Vytauto Urbanavičiaus. Mūsų laikas. 2024-01-22. Nuoroda tikrinta 2024-01-22.
Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Vytautas Urbanavičius. Tyrimai Archyvuota kopija 2004-12-30 iš Wayback Machine projekto.