Valgymo lazdelės

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Valgymo lazdelės

Valgymo lazdelės, valgomosios lazdelės – pora plonų vienodo dydžio pagaliukų, yra tradicinis Rytų Azijos (sinosferos) šalių stalo įrankis. Paprastai jos gaminamos iš medžio, bambuko, kaulo, dramblio kaulo, metalo, o šiais laikais – ir iš plastiko. Manoma, kad Kinijos imperatoriaus rūmuose maisto tikrinimui buvo naudojamos sidabrinės lazdelės, juoduojančios nuo kai kurių nuodų.

Etimologija[taisyti | redaguoti kodą]

  • Senovėje Kinijoje lazdelės vadintos diwo (naujasis tarimas zhuo) (箸). Šis pavadinimas ir dabar išlikęs Kinijos minnan kalboje (tariamas kaip ). Jis buvo perduotas į kitas Rytų Azijos kalbas.
  • korėjietiškai šis stalo įrankis vadinamas džeo (箸);
  • vietnamietiškaiĐũa;
  • japoniškai valgymo lazdelės yra vadinamos haši (箸) arba otemoto (おてもと). Pastarasis pavadinimas dažniausiai taikomas vienkartinėms lazdelėms.
  • Dabartinėje kinų kalboje jos vadinamos kuàizi (筷子) (Kantono tarmėje tariamos faa3zi2)

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Valgymo lazdelės buvo išrastos Kinijoje prieš maždaug 3000–5000 metų. Tiksli data nėra žinoma.

Panašūs įrankiai taip pat buvo atrasti Meggido archeologinėje radimvietėje Izraelyje. Jie priklausė skitų įsibrovėliams. Gali būti, kad šis radinys rodo senovėje egzistavusius prekybinius santykius tarp Vidurio ir Tolimųjų Rytų, arba skitų lazdelės galėjo būti išrastos nepriklausomai.

VI – VIII a. valgymo lazdeles plačiai naudojo uigūrai Mongolijos stepėse.

XVII – XVIII a. Japonijoje egzistavo kovos menas hašidžiutsu, kur šiek tiek pailgintos metalinės valgymo lazdelės buvo naudojamos kaip ginklas.

Naudojimas[taisyti | redaguoti kodą]

Lazdelių laikymas

Abi lazdelės laikomos vienoje rankoje. Viena – suspausta tarp nykščio ir rodomojo piršto, kita – tarp didžiojo ir bevardžio pirštų bei remiasi į tarpą tarp nykščio ir likusių pirštų. Ši paprastai visada būna vienodoje padėtyje, o manipuliuojama pirmąja.

Lazdelėmis imami iš anksto susmulkinto maisto gabaliukai, ryžių gumulėliai ar panašiai.

Tradiciškai pagal etiketą, lazdelės visada laikomos dešinėje rankoje, net kairiarankių. Šiuo metu tradicija beveik išnykusi, tačiau kai kur lazdelės kairėje rankoje vis dar gali būti palaikyta netaktu.

Etiketas[taisyti | redaguoti kodą]

Kadangi valgymo lazdelės naudojamos labai dideliame regione, etiketas įvairiose vietovėse ir kultūrose šiek tiek skiriasi. Tačiau kai kurie principai yra bendri visur:

  • Negalima mosuoti lazdelėmis gestikuliuojant, ką nors aiškinant ar panašiai. Negalima jomis stumdyti lėkščių, barbenti.
  • Kartą paimto maisto nebegalima dėti atgal į lėkštę. Negalima jomis knaisiotis po lėkštę ieškant skanesnių maisto gabaliukų ar panašiai.
  • Lazdelėmis negalima persmeigti maisto kaip šakute. Vienintelė išimtis – didesnių gabaliukų smulkinimas ar panašiai, pavyzdžiui, valgant žuvį.
  • Laikinai nenaudojamos lazdelės padedamos horizontaliai ant lėkštės, bet ne ant stalo. Taip pat gali būti naudojamas specialus padėkliukas, šiuo atveju svarbu, kad lazdelių galai neliestų stalo.
  • Kai kur Kinijoje ir Japonijoje bukieji lazdelių galai naudojami įsidėti maistą iš bendro indo į savo lėkštę. To jokiu būdu negalima daryti Korėjoje.
  • Niekada negalima lazdelių įsmeigti į maistą ir palikti styroti.

Rūšys[taisyti | redaguoti kodą]

Egzistuoja keli valgomųjų lazdelių variantai, besiskiriantys šiais parametrais:

  • Ilgis. Labai ilgos lazdelės – 30 ar 40 centimetrų, kartais net iki metro ilgio – būdavo naudojamos virimui. Japoniškai jos vadinamos saibaši (菜箸). Trumpesnės naudojamos valgymui.
  • Reljefas. Kartais lazdelių gale padaromos kelios lygiagrečios apskritos įpjovos, padedančios geriau sulaikyti ryžius ar kitą maistą, patogiau išimti ašakas iš žuvies.
  • Medžiaga.
    • Medinės ir bambukinės lazdelės yra pigios, beveik nejautrios temperatūrai, gerai sulaiko maistą. Tačiau jos greitai nusidėvi, o jei gerai neišplaunamos – gali kauptis bakterijos. Iš šių medžiagų paprastai daromos virimo ir vienkartinės lazdelės. Pastarosios dažniausiai naudojamos restoranuose ar greito maisto užkandinėse. Abi vienkartinės lazdelės būna išdrožtos iš vieno medžio gabaliuko ir vis dar neatskirtos, todėl naudotojas prieš tai turi jas perlaužti gale.
    • Plastikinės lazdelės taip pat yra pigios, be to, nekaupia bakterijų, taip greitai nenusidėvi. Tačiau jos negali būti naudojamos virimui ar labai karšto maisto valgymui, kadangi nėra atsparios aukštai temperatūrai.
    • Metalinės lazdelės yra patvarios ir lengvai valomos, tačiau jomis ne taip patogu valgyti. Metalas taip gerai nesulaiko maisto, lyginant su plastiku ar medžiu. Taip pat metalinės lazdelės yra brangesnės. Kadangi greitai įkaista, jos nenaudojamos ir virimui.
    • Dramblio kaulo, auksinės ar sidabrinės lazdelės paprastai yra prabangos dalykas.
  • Puošyba. Medinės ar bambukinės lazdelės dažnai išpiešiamos ornamentais, padengiamos vandeniui atspariu sluoksniu. Metalinės kartais sujungiamos grandinėle, kad nepasimestų viena nuo kitos.

Kita[taisyti | redaguoti kodą]

Vien Kinijoje kas metus sunaudojama apie 45 milijardus vienkartinių medinių lazdelių. Tai yra apie 1,7 milijonų kubinių metrų medžio, arba kitaip – apie 25 milijonus suaugusių medžių. Nuo 2006 metų balandžio Kinijoje pridėti 5 % prie mokesčio už lazdeles, norint mažinti vienkartinį jų naudojimą. Per ateinančius 12 metų planuojama palaipsniui mokestį kelti dar daugiau.

2003 metų medicininiai tyrimai rodo, kad nuolatinis valgymas lazdelėmis gali šiek tiek padidinti riziką susirgti osteoartritu. Ši rizika yra susijusi su nekokybišku medinių lazdelių išplovimu po valgio, taip sudarant palankią terpę daugintis bakterijoms.[1]

Išnašos[taisyti | redaguoti kodą]

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Vikiteka