Trikertė žvaginė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Capsella bursa-pastoris
Trikertė žvaginė (Capsella bursa-pastoris)
Trikertė žvaginė (Capsella bursa-pastoris)
Mokslinė klasifikacija
Karalystė: Augalai
(Wikispecies-logo.svg Plantae)
Skyrius: Magnolijūnai
(Wikispecies-logo.svg Magnoliophyta)
Klasė: Magnolijainiai
(Wikispecies-logo.svg Magnoliopsida)
Poklasis: Dilenijažiedžiai
(Wikispecies-logo.svg Dilleniidae)
Eilė: Kapariečiai
(Wikispecies-logo.svg Capparales)
Šeima: Bastutiniai
(Wikispecies-logo.svg Brassicaceae)
Gentis: Žvaginė
(Wikispecies-logo.svg Capsella)
Rūšis: Trikertė žvaginė
(Wikispecies-logo.svg Capsella bursa-pastoris)

Trikertė žvaginė (lot. Capsella bursa-pastoris, angl. Shepherd's Purse, vok. Gewöhnliches Hirtentäschelkraut) – bastutinių (Brassicaceae) šeimos žvaginių (Capsella) genties augalų rūšis.

Smulkūs balti žiedai kekėse, ant tįstančios žiedyno ašies nokstančios ar jau sunokusios trikampiškos ankštarėlės. Vainiklapiai 4. Augalo lotyniškas vardas reiškia dėžutę ir piemens maišelį. Stiebas apie 30 cm aukščio, nelabai šakotas. Pamatiniai lapai skrotelėje. Lapai įvairios formos: pailgi, linijiški arba kastuviški, lygiakraščiai, dantyti arba plunksniškai iškarpyti. Tai priklauso nuo metų laiko, pavyzdžiui, rudenį išaugusių augalų lapai stambesni, labiau suskaldyti. Stiebo lapai nedideli, pailgi, bekočiai. Žvaginė yra vienmetė, kartais rudenį sudygę augalai žiemoja, anksti pavasarį peržydi ir sunokina sėklas. Sėklų subrandina daug, jos ilgai išlieka daigios.

Gaji piktžolė. Auga laukuose, dirvonuose, daržuose, pakelėse. Žydi ir nokina sėklas nuo balandžio mėn. iki rudens šalnų.

Lotyniškas bursa-pastoris žvaginės pavadinime reiškia 'piemens krepšys'. Buvo manoma, kad piemens krepšį primena trikampės („trikertės“) žvaginės ankštarėlės.

Panaudojimas[taisyti | redaguoti kodą]

Žolė tinkamas ir mėgstamas ankstyvas paukščių ir triušių pašaras.

Sudėtis[taisyti | redaguoti kodą]

Lapuose yra daug vitamino C. Prinokusiose sėklose yra iki 35 % riebalinio aliejaus.

Mityba[taisyti | redaguoti kodą]

Nuo pat ankstyvo pavasario galima naudoti maistui. Tinka salotoms, sriuboms.

Sėklas galima naudoti kaip prieskonį.

Vaistinės savybės[taisyti | redaguoti kodą]

Vartojamas žvaginės užpilas, sultys. Turi kraujagysles sutraukiančių, lygiųjų raumenų tonusą didinančių savybių, todėl gerai stabdo kraujavimą, ypač gimdos.

Vartojama esant viduriavimui, skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opaligei gydyti.

Vaistinės žaliavos rinkimas[taisyti | redaguoti kodą]

Vaistinė žaliava – žydinti žolė, pjaunama balandžio-rugsėjo mėnesiais, žydėjimo metu. Augalai išraunami, pašalinamos šaknys ir pageltę bei sugedę lapai. Žolė paskleidžiama plonu sluoksniu gerai vėdinamoje, nuo saulės spindulių apsaugotoje patalpoje. Džiovinant apšildomoje džiovykloje, temperatūra turi būti ne aukštesnė kaip 40 °C.

Gerai paruošta žaliava, jei stiebai, lapai ir tik užsimezgę vaisiai lieka žali, žiedai – balti, silpno kvapo, karstelėjusio skonio.

Literatūra[taisyti | redaguoti kodą]

Rudenį žydintys augalai, Ramunėlė Jankevičienė, Živilė Lazdauskaitė, Vilnius, Mokslas, 1991, 30 psl.


Commons-logo.svg Vikiteka: Trikertė žvaginė – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka