Gimda

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Moters lytiniai organai: 1. Kiaušintakis, 2. Šlapimo pūslė, 3. Kaulas, 4. G-taškas, 5. Varputė, 6. Šlaplė, 7. Makštis, 8. Kiaušidė, 9. Gaubtinė žarna, 10. Gimda, 11. Makšties dugnas, 12. Gimdos kaklelis, 13. Tiesioji žarna, 14. Išangė

Gimda (lot. uterus) – vidinis moters lytinis organas, kuriame įsitvirtina apvaisinta kiaušialąstė ir auga vaisius. Gimda dalyvauja ir mėnesinėse. Ji yra mažajame dubenyje, tarp šlapimo pūslės ir tiesiosios žarnos. Tai storasienis raumeninis organas, kuris pas subrendusią moterį savo dydžiu ir forma primena apverstą kriaušę. Gimdos raiščiai fiksuoja gimdą tam tikroje padėtyje, o dubens raumenys laiko ją pasvirusią į priekį. Negimdžiusios moters gimdos ilgis apie 7–8 cm, plotis 4–6 cm, svoris 30–40 g. Pas gimdžiusią moterį gimdos matmenys ir svoris kiek didesni. Gimdos liaukos išskiria vandeningą sekretą, kuris sudrėkina gimdos gleivinę.

Viršutinė ir platesnė, pusapvalė gimdos dalis vadinama gimdos dugnu, žemiau jos yra gimdos kūnas – didžiausia gimdos dalis, kuris siaurėdamas į apačią pereiną į gimdos sąsmauką, pereinančia į gimdos kaklelį. Gimdos viduje yra trikampio formos ertmė, kurios pagrindas nukrypęs į gimdos dugną, ir jos viršutiniuose kampuose atsiveria kiaušintakiai. Gimdos kaklelis yra cilindro ar šiek tiek kūgio formos. Jo viduje yra kanalas, kurio viršutinė dalis (vidinės žiomenys) pereina į gimdos ertmę, o apatinė (išorinės žiomenys) atsiveria makštin. Pas negimdžiusią moterį, gimdos kaklelio išorinės žiomenys yra apvalios, o pas gimdžiusią – skersinio plyšio formos.

Gimda yra judrus organas: būdama mažojo dubens viduryje, ji gali pasislinkti atgal, jei padidėja šlapimo pūslė, pirmyn – jeigu padidėja storoji žarna, arba aukštyn – nėštumo metu. Po gimdymo gimda sugrįžta į pradinę padėtį. Sulaukus menopauzės gimda susitraukia, atrofuojasi jos gleivinė. Kartais gimdos kūnas patologiškai būna kitoje padėtyje (pvz., pasviręs atgal), ir tuomet moteris gali nepastoti, kadangi spermatozoidai neprasiskverbia į gimdos ertmę.

Histologija[taisyti | redaguoti kodą]

Gimdos sienelę sudaro trys sluoksniai: vidinis sluoksnis – gleivinė (lot. endometrium), vidurinis sluoksnis – raumeninis (lot. myometrium), ir išorinis sluoksnis – serozinis (pilvaplėvės) dangalas (lot. perimetrium).

  • Gimdos gleivinėje yra išsidėsčiusios gimdos liaukos, kurios yra vamzdelio formos, spirališkai vingiuotos. Gleivinę dengia virpamasis epitelis, po kuriuo yra jungiamasis audinys su kraujagyslėmis, nervais ir liaukomis. Gleivinėje kas 21–30 d. vyksta gimdos cikliniai kitimai – mėnesinės. Jeigu moters ciklo metu kiaušinėlis neapvaisinamas, paviršinis gleivinės sluoksnis nusilupa (atkrintantysis sluoksnis) ir pasišalina su krauju, tuo tarpu likusi gleivinės dalis (pamatinis sluoksnis) lieka nepakitusi ir iš jos po mėnesinių atauga naujas atkrinantysis sluoksnis. Tačiau jeigu kiaušinėlis apvaisinamas, jis įsitvirtina gimdos gleivinėje ir auga iki vaisiaus susiformavimo.
  • Raumeninis sluoksnis yra storiausias ir tvirčiausias, jį sudaro įvairiomis kryptimis išsidėsčiusios lygiųjų raumenų skaidulos, sudarančios įvairaus dydžio pluoštus. Tarpus tarp pluoštų užpildo purusis jungiamasis audinys, kuriuo eina kraujagyslės, limfagyslės ir nervai, bei elastinės skaidulos. Nėštumo metu jungiamojo audinio šiek tiek padaugėja, todėl gimdos sienelė pasidaro minkštesnė. Gimdos raumenims tenka pagrindinis vaidmuo gimdymo metu.
  • Serozinį dangalą sudaro vienasluoksnis plokščiasis epitelinis audinys ir plonas poepitelinis puriojo jungiamojo audinio sluoksnis.

Gimdos ligos[taisyti | redaguoti kodą]

Dažniausi gimdos susirgimai – navikiniai (mioma, sarkoma) ir uždegiminiai (endometritas, metrocendometritas). Ligų pasekmės – sutrinka moters ciklas, galimas nevaisingumas, persileidimas ir kt.