Piktžolė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Piktžolės – augalai, augantys tose pačiose dirvose su kultūriniais augalais ir konkuruojantys su jais. Piktžolės stelbia kultūrinius augalus, konkuruoja su jais dėl vandens, mineralinių medžiagų. Piktžolėtose dirvose kultūriniai augalai prastai auga ir gali visiškai išnykti. Dėl piktžolių poveikio mažėja derlius, prastėja jo kokybė, derlių užteršia piktžolių sėklos ir vegetatyvinės dalys.

Trumpaamžės piktžolės[taisyti | redaguoti kodą]

Baltoji balanda (Chenopodium album)

Jos gyvena iki 2 metų. Per vystymosi ciklą subrandina sėklas, jas išbarsto, o vėliau sunyksta. Tokios piktžolės sudaro 2/3 visų Lietuvos pasėlių piktžolių. Pagal mitybos būdą trumpaamžės piktžolės skirstomos į tris gupes:

Neparazitinės piktžolės[taisyti | redaguoti kodą]

Jos vykdo fotosintezę, pačios iš dirvos apsirūpina vandeniu ir mineralinėmis medžiagomis.

  • Vasarinės piktžolės (kitaip dar vienmetės piktžolės). Paprastai dygsta pavasarį. Iki rudens ar greičiau subrandina sėklas, o po to sunyksta. Rudenį ar antroje vasaros pusėje sudygusios vasarinės piktžolės žiemą paprastai iššąla. Vasarinės piktžolės skirstomos į efemerines, ankstyvąsias ir vėlyvąsias. Daugiausia teršia vasarojus, kaupiamąsias kultūras ir daržus.
  • Žieminės piktžolės. Prisitaikiusios augti su žiemkenčiais. Joms būtinas žiemojimas, nes tik tada subrandina sėklas. Pavasarį sudygusios žieminės piktžolės nesubrandina sėklų. Pvz., dirvinė smilguolė, ruginė dirsė ir kt.
  • Dvimetės piktžolės. Gyvenimo ciklas trunka dvejus metus. Pirmaisiais metais išaugina skroteles, kurios peržiemoja. Pavasarį išauga stiebas, augalas sužydi ir subrandina sėklas. Pvz., paprastoji morka, paprastasis kmynas. Dvimetės piktžolės nuo vienmečių skiriasi tuo, kad augimo ciklas apima dvi vasaras. Panašios tuo, kad žydi ir augina vaisius tik vieną kartą gyvenime.

Žieminės ir dvimetės piktžolės savo vystymosi ciklu artimos žieminiams javams, todėl juos dažniausiai ir teršia.

Pusiau parazitinės piktžolės[taisyti | redaguoti kodą]

Jų šaknys trumpos, turi čiulptukus, kuriais čiulpia maisto medžiagas iš gretimų augalų šaknų. Jei šalia nėra augalo, iš kurio galėtų siurbti medžiagas, pusiau parazitinės piktžolės pačios siurbia mineralines medžiagas iš dirvos ir vykdo fotosintezę, nes turi žalius lapus, stiebus ir šaknis. Pvz., didysis barškutis, raudonasis skėtukas.

Parazitinės piktžolės[taisyti | redaguoti kodą]

Neturi žalių lapų ir šaknų, nevykdo fotosintezės. Stiebai besivyniojantys. Į parazituojamą augalą įaugina čiulptukus, kuriais siurbia jo pagamintas maisto medžiagas. Pvz., dobilinis brantas, lininis brantas.

Daugiametės piktžolės[taisyti | redaguoti kodą]

Paprastasis varputis (Elytrigia repens)

Lietuvoje apie 30 % iš visų piktžolių rūšių. Toje pačioje vietoje jos gali augti ir daugintis nuo kelių iki keliolikos metų. Žiemą jų antžeminės dalys sunyksta, o pavasarį iš požeminių organų vėl atželia.

Daugiametės piktžolės dauginasi sėklomis ir vegetatyviniu būdu. Pagal dauginimosi būdą jos skirstomos į sėklomis plintančias ir vegetatyviškai plintančias.

  • Sėklomis plintančios piktžolės. Jų šaknys lieka žiemoti, o pavasarį iš jų vėl atauga augalai. Daugiausia jos plinta sėklomis. Atsižvelgiant į šaknų sistemą, sėklomis plintančios piktžolės dar yra skirstomos į liemenšaknines ir kuokštašaknines:

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

  • Monstvilaitė J. (1967) Piktžolės. Biologija ir naikinimo būdai. V.: Mintis. 311 p.

Vikiteka