Tolajus
| Lepus tolai | ||||||||||||||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
 Lepus tolai | ||||||||||||||||||
| Mokslinė klasifikacija | ||||||||||||||||||
| ||||||||||||||||||
| Binomas | ||||||||||||||||||
| Lepus tolai Pallas, 1778 |
Tolajus (lot. Lepus tolai, angl. Tolai hare) – kiškinių (Leporidae) šeimos žinduolis, mažesnis už pilkąjį kiškį. Tolajus gyvena Centrinės Azijos pusdykumėse, dykumose, stepėse ir kalnuose. Jo arealas apima Turkmėniją, Kazachiją, Kirgiziją, Uzbekiją, Tadžikiją, Afganistaną, Iraną, visą pietinę Sibiro dalį, Mongoliją, Šiaurės Rytų Kiniją.
Fizinės savybės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Kūno ilgis siekia 40–58 cm, svoris – ne daugiau dviejų ar trijų kilogramų. Spalva mažai skiriasi nuo pilkojo kiškio, tik ausys ir galva tamsesni. Tolajaus krūtinė ir pilvas balti, viršutinė uodegos dalis tamsi su baltų plaukų kuokštu gale, o apačia balta. Žieminis kailis šiek tiek šviesesnis nei vasarinis.
Buveinė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Gyvenamoji buveinė – dykumos ir pusdykumės, tolajus paplitęs ir kalnų stepėse. Įsikuria ir aukšta žole apaugusiose vietose, ypač kur auga nedidelės medžių grupės, krūmynuose, miškų pakraščiuose, miško pievose, drėkinamuose dirbamuose laukuose. Kalnuose tolajai gyvena plačiuose upių slėniuose.
Tolajai yra sėslūs, migruoja nedideliais atstumais, ieškodami maisto, poravimosi sezono metu bei esant nepalankioms klimato sąlygoms. Jei nėra jokių sunkumų, tolajai gyvena maždaug 2 hektarų plote, kuriame turi keletą poilsio ir maitinimosi vietų.
Veisimasis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Šiaurinėje gyvenamojo arealo dalyje jauniklius veda 1–2 kartus per metus, pietinėje – net keturis kartus per metus. Veisimosi tarpsniu paskui rujojančią patelę bėgioja 3–5 patinai, kurie pešasi. Patelė vaikuojasi praėjus 45–50 dienų nuo apvaisinimo. Gali susilaukti nuo vieno iki devynių jauniklių.
Kiškiukus veda nedidelėje, išraustoje, gerai užmaskuotoje duobutėje arba švilpikų urvuose. Pirmas kelias dienas mažyliai praleidžia kartu, o vėliau gyvena pavieniui, maitinami patelės. Jauni kiškučiai subręsta 6–8 mėnesių.
Mityba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Minta žoline augalija, jaunais krūmų ir medžių ūgliais. Pavasarį graužia augalų šaknis, medžių ir krūmų šakeles. Baigiantis vasarai, kai ateina laikas kaupti riebalų atsargas, nemažą pašaro dalį sudaro grūdai ir sėklos. Žiemą, jei sniego sluoksnis storas ir per jį negalima prisikasti iki žolės, šie žvėreliai minta medžių šakelėmis ir žieve.
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Dykumų kiškis tolajus. Žurnalas apie gamtą. 2015, nr. 3 (69)
|
Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu. |