The Rolling Stones

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
The Rolling Stones

The Rolling Stones 2006 m.
Biografija
Kilmė Flag of England.svg Anglija
Žanrai rock and roll, rokas, bliuzrokas
Aktyvumo metai 1962 – dabar
Įrašų kompanija Virgin, Decca Records, London Records, Rolling Stones Records, ABKCO, CBS Records, Polydor, Interscope
Svetainė www.rollingstones.com
Nariai
Mick Jagger
Keith Richards
Ron Wood
Charlie Watts
Buvę nariai
Brian Jones
Mick Taylor
Bill Wyman

The Rolling Stones – britų roko grupė, susikūrusi 1962 m. Tai viena iš reikšmingiausių ir populiariausių visų laikų pasaulio muzikos grupių. The Rolling Stones per savo karjerą išleido daugiau nei 20 studijinių albumų ir virš 100 singlų, bei pardavė daugiau nei 200 mln. įrašų. Tai, taip pat, yra viena sėkmingiausiai koncertuojančių pasaulio grupių iki pat šių dienų. Per visą savo ilgą veiklos laikotarpį grupė beveik nepakeitė savo muzikinio stiliaus, kurį galima apibūdinti kaip bliuzroką, panašiai kaip, kad grupės veidu tapęs vokalistas Mick Jagger – savo mačo įvaizdžio.

Rokenrolo istorijoje The Rolling Stones tradiciškai vertinami iškart po The Beatles. Grupei priklauso nuolat vienais geriausių muzikos istorijoje įvardijami albumai kaip „Exile on Main St.“ (1972), „Sticky Fingers“ (1971), „Let It Bleed“ (1969), bei vienos iš žinomiausių dainų kaip „(I Can’t Get No) Satisfaction“ (1965), „Paint It Black“ (1966), „Sympathy for the Devil“ (1968), „Honky Tonk Women“ (1969), „Angie“ (1973), „Miss You“ (1978), „Start Me Up“ (1981).

Nariai[taisyti | redaguoti kodą]

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

1962–1965 m. Pradžia ir pirmoji sėkmė[taisyti | redaguoti kodą]

The Rolling Stones (liet. riedantys akmenys) susikūrė 1962 m. Londone. Grupės principiniu įkūrėju laikomas Brian Jones (g.1942 – m.1969), kuris tuo metu muzikavo įvairiais instrumentais bliuzo klubuose Londone, kol nusprendė suburti grupę. Keith Richards (g.1943) ir Mick Jagger (g.1943), savo ruožtu, buvo pažįstami nuo vaikystės ir, taipogi, tuo metu ieškojo grupės, prie kurios galėtų prisijungti. Grupės pavadinimą sugalvojo Brian Jones tardamasis dėl pirmų pasirodymų. Paklaustas telefonu dėl grupės pavadinimo Brian Jones paėmė jį iš Muddy Waters, kurio albumas tuo metu gulėjo ant stalo, dainos „Rollin' Stone Blues“ pavadinimo. Pirmasis grupės pasirodymas įvyko Londono pube „Marquee Club“ liepos 12 d. Grupę tuo metu sudarė vokalistas Mick Jagger, gitaristai Brian Jones ir Keith Richards, pianistas Ian Stewart, bosistas Dick Taylor ir būgnininkas Mick Avory. Greitu laiku Dick Taylor ir Mick Avory paliko grupę, juos pakeitė, atitinkamai, Bill Wyman (g.1936) ir Charlie Watts (g.1941). Grupė surado vadybininką Andrew Loog Oldham, kuris privertė pasitraukti Ian Stewart dėl jo neatitikimo „blogųjų berniukų“ įvaizdžiui ir susiformavo pirmoji pastovi The Rolling Stones sudėtis. Andrew Loog Oldham atliko didelį darbą reklamuodamas naująją grupę, bei organizuodamas pirmuosius jos pasirodymus. The Rolling Stones įvaizdis buvo formuojamas kaip priešingybė The Beatles įvaizdžiui ir, dažnai dirbtinai, sukeldavo skandalą.

Brian Jones 1965 m.

Grupė pasirašė kontraktą su Decca Records ir 1963 m. birželį išleido debiutinį singlą, Chuck Berry dainos „Come On“ koverį, kuris pateko į D.Britanijos dainų top 40. 1964 m. grupė išleido debiutinį albumą „The Rolling Stones“ (JK – 1 vieta), kuriame buvo tik 1 daina, priklausiusi Mick Jagger ir Keith Richards kūrybiniam duetui, bei surengė pirmuosius pasirodymus JAV. 1964 m. The Rolling Stones 2 kartus pasiekė D.Britanijos topų viršūnę su dainomis „It’s All Over Now“ ir „Little Red Rooster“, kurios, betgi, abi buvo koveriai. 1965 m. sausį išleistas albumas „The Rolling Stones No. 2“ (JK – 1 vieta), o vasarį JK topų viršūnę pasiekė pirmoji originali The Rolling Stones daina „The Last Time“, kuri vėliau pasiekė JAV top 10. 1965 m. gegužę pasirodęs singlas „(I Can’t Get No) Satisfaction“ (JK – 1 vieta, JAV – 1) užtvirtino The Rolling Stones kaip vieną iš didžiausių rokenrolo eros grupių. Iškart po to sekė singlas „Get off My Cloud“ (JK – 1 vieta, JAV – 1) ir pirmasis grupės albumas Nr.1 JAV, vien JAV leidimo, „Out of Our Heads“.

1966–1969 m. Šlovės keliu ir Brian Jones mirtis[taisyti | redaguoti kodą]

1966 m. pasirodė albumas „Aftermath“ (JK – 1 vieta, JAV – 2), kurio visos dainos buvo sukurtos Mick Jagger ir Keith Richards dueto. Daina „Paint it Black“ tapo Nr.1 hitu vienu metu tiek JK, tiek JAV.

Albumas „Between the Buttons“ (JK – 3 vieta, JAV – 2) su hitu „Ruby Tuesday“ (JK – 3 vieta, JAV – 1) pasirodė 1967 m. Kaip tik tuo metu grupės nariai pagarsėjo dalyvavimu provokuojančiuose vakarėliuose ir narkotiku vartojimu. Policija iškratė Keith Richards ir Brian Jones namus. Keith Richards, Mick Jagger ir Brian Jones buvo teisiami dėl narkotikų laikymo. Teismų procesų metu grupė išleido albumą „Their Satanic Majesties Request“ (JK – 3 vieta, JAV – 2), kuriame vietoj bliuzroko dominuoja psichodelinis rokas. Tuo metu išleistas pirmasis singlas, kurį atlieka ne Mick Jagger, „In Another Land“ (vokalą atliko Bill Wyman). 1968 m. pasirodė bene stipriausias iki to laiko The Rolling Stones albumas „Beggars Banquet“ (JK – 3 vieta, JAV – 5), kuriame žiba dainos „Sympathy for the Devil“ ir „Street Fighting Man“.

Albumo įrašuose tuomet jau beveik nebedalyvavo Brian Jones, kurį žlugdė narkotikų vartojimas. Dėl teismų jis nebegaudavo vizų ir nebegalėdavo kartu dalyvauti koncertuose užsienyje (pvz., JAV). Bet, svarbiausia, grupės lyderio vaidmenį jam teko užleisti Mick Jagger ir Keith Richards. Pripažinęs, kad nebegali įnešti indėlio į grupę, Brian Jones pasišalino iš The Rolling Stones ir, praėjus vos 3 savaitėms po paskelbimo apie pasitraukimą, 1968 m. liepos 3 d. buvo rastas paskendęs savo namų baseine. Koncertą Londono Hyde Park prieš 250 000 publiką vos po 2 dienų grupė skyrė Brian Jones. Koncertas taip pat pažymėtinas, nes jame pirmą kartą grupė koncertavo su Mick Taylor (g.1949), kuris pakeitė Brian Jones. Diena prieš jo mirtį išleista viena garsiausių The Rolling Stones dainų „Honky Tonk Women“ (JK – 1 vieta, JAV – 1).

1969 m. turo po JAV metu The Rolling Stones buvo tituluojami „Geriausia visų laikų rokenrolo grupe“. Posakis vartojamas iki šiandien.

1969 m. gruodį išleistas dar vienas iš geriausių grupės albumų „Let it Bleed“ (JK – 1 vieta, JAV – 3) su dainomis kaip „Gimme Shelter“ ir „You Can’t Always Get What You Want“.

1970–1974 m. Kūrybinėje ir populiarumo viršūnėje[taisyti | redaguoti kodą]

Mick Taylor 1972 m.

„Let it Bleed“ buvo paskutinis albumas su Decca Records ir 1970 m. grupė įkūrė nuosavą įrašų firmą Rolling Stones Records. Joje išleistas koncertinis albumas „Get Yer Ya-Ya’s Out!“ (JK – 1 vieta, JAV – 6), dažnai įvardijamas vienu iš penkių geriausių visų laikų koncertinių roko įrašų. Grupės kūrybiškumas tuo metu pasiekė viršūnę. 1970 m. išleistas albumas „Sticky Fingers“ (JK – 1 vieta, JAV – 1), su viena populiariausių grupės dainų „Brown Sugar“. „Sticky Fingers“ tapo bene labiausiai koncentruotu muzikine prasme The Rolling Stones albumu, bei pradėjo net 8 iš eilės grupės albumų seriją, pasiekusių JAV topų pirmąją poziciją.

Keith Richards, 1972 m.

Tačiau grupė nesustojo ir 1971 m. įrašė ambicingiausią projektą savo karjeroje – dvigubą albumą „Exile on Main St.“ (JK – 1 vieta, JAV – 1). Albumas kritikų priimtas prieštaringai, netgi nepalankiai. Albumo reikšmė tuo metu buvo dar svarbesnė, nes kaip tik buvo iširusi The Beatles ir visų rokenrolo fanų dėmesys nukrypo į The Rolling Stones. Sutapimas, ar ne, tačiau šiuo metu „Exile on Main St.“ laikomas geriausiu The Rolling Stones darbu ir vienu iš visos roko muzikos šedevrų. Albume žiba dainos „Rocks Off“, „Tumbling Dice“, „Torn and Frayed“ bei Keith Richards atliekama „Happy“.

Panašu, kad 1970 – ųjų pradžioje grupė pasiekė visuotinį publikos pamišimo laipsnį, savo laiku lydėjusį The Beatles. 1973 m. grupė pravirkdė muzikos mėgėjus daina „Angie“ iš albumo „Goats Head Soup“ (JK – 1 vieta, JAV – 1). O 1974 m. vėl grąžino rokenrolą į jo geriausius laikus su „It’s Only Rock 'N Roll (But I Like It)“ iš albumo „It’s Only Rock 'N Roll“ (JK – 2 vieta, JAV – 1). Tačiau populiarumas ir žiniasklaidos dėmesys žlugdė grupės kūrybiškumą. Abu albumai po „Exile on Main St.“ skamba taip silpnai, kad jų negelbsti vienetiniai talento pasireiškimai, o kritikų priimami nepalankiai. Mick Jagger susiviliojo superžvaigždės gyvenimu su daug skandalų ir žiniasklaidos aptariamų nuotykių, o Keith Richards nugrimzdo į narkotikų vartojimo liūną. Tarsi parodydamas, kad kažkas negerai, 1974 m. grupę paliko Mick Taylor, kuris vėliau paaiškino, kad nenorėjęs vien plaukti Mick Jagger ir Keith Richards kūrybinių idėjų farvateryje, o norėjęs pats realizuoti savas, ko The Rolling Stones jam neleido.

1975–1982 m. Bandymas išsilaikyti muzikos viršūnėje[taisyti | redaguoti kodą]

Ron Wood (kairėje) ir Mick Jagger 1975 m.

1970–ųjų viduryje ir pabaigoje The Rolling Stones kūrybiškumas dar labiau smuko. Keith Richards ir Mick Jagger praleisdavo vis mažiau laiko kartu studijoje. Roko muzika pasikeitė: grupės kaip Pink Floyd ir Led Zeppelin išaugino naują klausytojų kartą, kuriai labiau reikėjo monumentalios, kosmogoninės roko muzikos, kuriai nebebuvo priimtinas 60-ųjų plevėsiškas rokenrolas. Mick Jagger ir Keith Richards buvo vėl suimti ir teisiami 1977 m. už narkotikų laikymą. Žiniasklaida, prieš dešimtmetį kėlusi grupės lyderius ant pjedestalo, už tuos pačius dalykus atvirai iš jų šaipėsi. Ypač dėmesio susilaukė Mick Jagger nuotykiai su modeliu Jerry Hall, dėl kurios jis 1978 m. išsiskyrė su žmona Bianca Jagger (kurią vedė 1971 m.). The Rolling Stones buvo vaizduojami pasipūtusiais milijonieriais, grojančiais nuobodų ir atsilikusi roką ir kuriems būtina ploti už praeities pasiekimus.

1975 m. po keliolikos perklausų grupėje Mick Taylor vietą užėmė Ron Wood (g. 1947). Ron Wood koncertavo kaip apmokamas muzikantas iki 1992 m., kada buvo priimtas į pilnateisius grupės narius. 1976 m. pasirodė „Black and Blue“ (JK – 2 vieta, JAV – 1), kuris skamba daugiau kaip grupės pasigrojimas kartu negu muzikinis koncepcinis darbas. Susikaupusi grupė grįžo su 1978 m. darbu „Some Girls“ (JK – 2 vieta, JAV – 1), kuriame išbandė to meto muzikinių madų, disco ir pankroko, elementus. Daina „Miss You“ (JK – 3 vieta, JAV – 1), sudainuota disco ritmu, tapo didžiuliu hitu. Tačiau 1980 m. albumas „Emotional Rescue“ (JK – 1 vieta, JAV – 1) savo muzikiniu tuštumu tarsi parodė, kad grupė nerado vietos naujojoje muzikoje. 1981 m. albumas „Tatoo You“ (JK – 2 vieta, JAV – 1) užbaigė The Rolling Stones bandymus šlietis prie naujų muzikos stilių, bet kartu užbaigė ir grupės kūrybiškumo „aukso amžių“. Simboliška, kad The Rolling Stones tai padarė su geriausius jų laikus primenančia daina „Start Me Up“. 1981 m. grupė pasirašė leidybinę sutartį su CBS Records.

1983–1993 m. Ant išsiskirstymo slenksčio[taisyti | redaguoti kodą]

The Rolling Stones logotipas, sukurtas 1971 m. Juo dažnai pažymimi grupės dainų rinkiniai, koncertinių turų afišos ir kt.

1980-ieji The Rolling Stones istorijoje buvo pažymėti takoskyra tarp Keith Richards ir Mick Jagger. 1983 m. grupė įrašė albumą „Undercover“ (JK – 3 vieta, JAV – 4), kuriame grupės lyderių nervingumas persiduoda ir į įrašus. Tuo pačiu metu Mick Jagger pasirašė sutartį su CBS dėl savo solinių projektų, tuo sukeldamas Keith Richards pyktį.

1985 m. mirė Ian Stewart, buvęs vienu grupės įkūrėjų ir ilgamečiu vadybininku, o 1986 m. grupei skirtas Grammy apdovanojimas už visos karjeros pasiekimus.

Mick Jagger išleido solinius albumus 1985 ir 1987 m., palikdamas Keith Richards dirbti prie The Rolling Stones 1986 m. albumo „Dirty Work“ (JK – 4 vieta, JAV – 4) beveik vieną. Mick Jagger atsisakė koncertuoti su grupe ir dar savo soliniuose koncertuose į repertuarą įtraukė The Rolling Stones dainų, tuo dar labiau supykdydamas kitus grupės narius. Kai Keith Richards 1988 m. išleido savąjį solinį albumą daugelis jau patikėjo The Rolling Stones iširimu. Tačiau 1988 m. pabaigoje grupė vėl susibūrė ir įrašė albumą „Steel Wheels“ (JK – 2 vieta, JAV – 3), su gana sėkmingomis nuosaikaus roko dainomis kaip „Mixed Emotions“ ir „Rock and a Hard Place“.

Po albumo išleidimo grupė surengė vieną įspūdingiausių koncertinių turų „Steel Wheels/Urban Jungle Tours“, surinkusį net 140 mln. JAV dolerių ir sumušusį tuo metu beveik visus įmanomus koncertinių turų rekordus. Po turo 1991 m. išleistas koncertinis įrašas „Flashpoint“ (JK – 6 vieta, JAV – 16) su dviem studijinėmis dainomis ir video įrašas „Live at the Max“. Po turo grupę dėl pernelyg intensyvios veiklos paliko Bill Wyman, kuris vėliau išleido atsiminimų apie The Rolling Stones dienoraščius, bei atsidėjo saviems muzikiniams projektams. Apie Bill Wyman pasitraukimą oficialiai paskelbta 1993 m. 19921993 m. Keith Richards, Ronnie Wood ir Mick Jagger išleido po solinį albumą.

1994 – iki dabar. Gyvos ir grojančios legendos[taisyti | redaguoti kodą]

Charlie Watts 2006 m.

1994 m. nauja The Rolling Stones įrašų kompanija Virgin Records perleido dalį kūrybos: nuo „Sticky Fingers“ iki „Steel Wheels“. Pati grupė pradėjo naujo albumo įrašus. Vietoj Bill Wyman pasikviestas Darryl Jones. Albumas „Woodoo Lounge“ (JK – 1 vieta, JAV – 2) susilaukė kritikų pagyrų. Albumas pasižymėjo tradiciniu garsu ir žymiai sunkesniu roku nei įprasta The Rolling Stones. „Love Is Strong“, „You Got Me Rocking“ skamba jau kaip sunkiojo roko pavyzdžiai. Sekusio koncertinio turo metu įrašytas koncertinis įrašas „Stripped“. 1997 m. pasirodė albumas „Bridges to Babylon“ (JK – 1 vieta, JAV – 2). Daina „Anybody Seen My Baby?“ tapo dideliu radijo hitu, o po to sekusio turo išleistas dar vienas koncertinis įrašas „No Security“.

2001 m. Mick Jagger išleido savo ketvirtą solinį albumą, o 2002 m. grupė pažymėjo savo veiklos keturiasdešimtmetį dainų rinkiniu „Forty Licks“ (JK – 2 vieta, JAV – 2). Sekusio koncertinio turo metu grupė aplankė SARS epidemijos paliestas šalis. 2005 m. The Rolling Stones įrašė albumą „A Bigger Bang“ (JK – 2 vieta, JAV – 3), kuriame savo roką bandė atnaujinti šiuolaikinės muzikinės produkcijos madomis. Po albumo grupė išsiruošė į dvejus metus trukusį „A Bigger Bang“ koncertinį turą, kurio metu surinkta virš 550 mln. JAV dolerių pajamų, vėl sumušant visus koncertinių turų rekordus. Nemokamą turo koncertą 2006 m. vasario 18 d. Rio de Žaneire, manoma, stebėjo apie 1,5 mln. žiurovų. 2008 m. grupė išleido dar vieną koncertinį įrašą „Shine a Light“.

2010 m. permasterintas „Exile on Main St.“ pasiekė JK topų viršūnę po beveik 40 metų pertraukos. Kartu išleistas „Exile on Main St. (Rarities Edition)“ su dešimt, tuo pat metu kaip albumas, 1971 m. įrašytų dainų. 2011 m. perleistas „Some Girls“, taip pat, įtraukiant keletą to laikmečio neišleistų dainų. 2012 m. grupė pažymėjo veiklos 50 metų jubiliejų 3 CD rinkiniu „GRRR!“ bei keletu koncertų.

Diskografija[taisyti | redaguoti kodą]

  • 1964 The Rolling Stones
  • 1964 The Rolling Stones (England’s Newest Hit Makers) (tik JAV)
  • 1965 12 x 5 (tik JAV)
  • 1965 The Rolling Stones No. 2
  • 1965 The Rolling Stones, Now! (Tik JAV)
  • 1965 Out of Our Heads (Tik JAV)
  • 1965 December’s Children (And Everybody’s) (Tik JAV)
  • 1966 Aftermath
  • 1966 Got Live If You Want It! (koncertinis)
  • 1967 Between the Buttons
  • 1967 Flowers (tik JAV)
  • 1967 Their Satanic Majesties Request
  • 1968 Beggars Banquet
  • 1969 Let It Bleed
  • 1970 Get Yer Ya-Ya’s Out! (koncertinis)
  • 1971 Sticky Fingers
  • 1972 Exile on Main St.
  • 1973 Goats Head Soup
  • 1974 It’s Only Rock 'n' Roll
  • 1976 Black and Blue
  • 1977 Love You Live (koncertinis)
  • 1978 Some Girls
  • 1980 Emotional Rescue
  • 1981 Tattoo You


  • 1982 Still Life (koncertinis)
  • 1983 Undercover
  • 1986 Dirty Work
  • 1989 Steel Wheels
  • 1991 Flashpoint (koncertinis)
  • 1994 Voodoo Lounge
  • 1996 The Rolling Stones Rock and Roll Circus (seni, neišleisti įrašai)
  • 1995 Stripped (koncertinis)
  • 1997 Bridges to Babylon
  • 1998 No Security (koncertinis)
  • 2004 Live Licks (koncertinis)
  • 2005 A Bigger Bang
  • 2008 Shine a Light (koncertinis)

Videografija[taisyti | redaguoti kodą]

Stones at the Max“ viršelis.
  • 1966: Charlie Is My Darling (rež. Peter Whitehead)
  • 1968: Sympathy for the Devil (rež. Jean-Luc Godard, (DVD))
  • 1969: Stones in the Park (DVD)
  • 1970: Gimme Shelter (rež. Albert ir David Maysles, (DVD/Blu-ray))
  • 1974: Ladies and Gentlemen: The Rolling Stones (rež. Rolin Binzer)
  • 1982: Rocks Off ir Let’s Spend the Night Together (rež. Hal Ashby (DVD))
  • 1984: Video Rewind (VHS)
  • 1989: 25x5 – The Continuing Adventures of the Rolling Stones (VHS)
  • 1992: Stones at the Max (rež. Julien Temple (DVD))
  • 1995: The Rolling Stones: Voodoo Lounge Live (DVD)
  • 1996: The Rolling Stones Rock and Roll Circus (rež. Michael Lindsay-Hogg, filmuota 1968 m. (DVD))
  • 1998: Bridges to Babylon Tour '97–98 (DVD)
  • 2003: Four Flicks (DVD)
  • 2004: Molson Canadian Rocks for Toronto (DVD)
  • 2007: The Biggest Bang (DVD/Blu-ray)
  • 2008: Shine a Light (rež. Martin Scorsese, (IMAX, DVD/Blu-ray))
  • 2009: Stones at the Max (remasterinta versija (DVD/Blu-ray), rež. Julien Temple)
  • 2010: Stones in Exile (rež. Stephen Kijak)
  • 2010: Ladies and Gentlemen: The Rolling Stones (remasterinta versija (DVD/Blu-ray) rež. Rolin Binzer)

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Commons-logo.svg Vikiteka: The Rolling Stones – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka