Harijai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Harijai (lot. Harii) – senovės germanų gentis, minima romėnų istoriko Tacito veikale „Germanija“. Tacitas juos priskiria svebų grupei lugijams, kurie gyvena Vyslos baseine. Rašo, kad jie žvėriški, žiaurūs iš prigimties, labai stiprūs ir klastingi. Naudoja juodus skydus, išsidažo kūnus ir rengia kautynes tamsiomis naktimis, Tacitas harijų kariauną lygina su laidotuvių eisena ir sako, kad ši priešams sukelia didelį siaubą[1]. Harijai siejami su skandinavų mitologijos laukine medžiokle bei einherijais.

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. „Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai“ I t. Norbertas Vėlius, Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996. T.1: 144 psl.