Superlaidumas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Magnetas, levituojantis virš aukštos temperatūros superlaidininko, atvėsinto suskystintu azotu. Čia pasireiškia Meisnerio efektas.

Superlaidumas – reiškinys, pasireiškiantis kai kurioms medžiagoms žemoje temperatūroje ir pasižymintis absoliučiai nuline elektrine varža ir vidinio magnetinio lauko pašalinimu (Meisnerio efektas). Superlaidžiomis savybėmis pasižyminti medžiaga vadinama superlaidininku. Temperatūra, kurią pasiekus medžiaga tampa superlaidi, vadinama kritine temperatūra Tc.

Superlaidumu pasižymi daug medžiagų: paprasti elementai, kaip aliuminis ar alavas, įvairūs metalų lydiniai ir kai kurie puslaidininkiai. Tačiau superlaidumas nepasireiškia tauriuosiuose metaluose (pvz., aukse ar sidabre) ir daugumoje feromagnetinių metalų.

Superlaidumą iš dalies paaiškina BKŠ teorija, kurioje pagrindinis vaidmuo tenka elektronų poroms, vadinamoms Kūperio poromis.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Superlaidumą 1911 m. atrado Heike Kamerlingh Onnes, kuris pastebėjo, jog gyvsidabrį atšaldžius iki 4,2 K temperatūros (apie –269 °C), pastarasis visiškai netenka varžos.

1986 m. atrastos medžiagos, kurių kritinė temperatūra Tc=90 K. Šios medžiagos vadinamos aukštos temperatūros superlaidininkais. Tokie superlaidininkai jau galėjo būti pritaikyti komerciniu lygiu dėl galimybės šaldymui naudoti skystą azotą (jo virimo temperatūra – 77 K). Tai atnaujino didelį mokslinį ir komercinį susidomėjimą superlaidininkais.

Šiuo metu (2007 spalis) aukščiausios temperatūros superlaidininkas yra keraminė medžiaga, sudaryta iš alavo, indžio, bario, tulio, vario ir deguonies (Sn1,4In0,6Ba4Tm5Cu6O20+δ). Jo kritinė temperatūra esant 1 atm siekia 175 K. Paieška naujų aukštatemperatūrinių superlaidininkų su aukštesniemis Tc, tebesitęsia.

Už superlaidumo teorinį paaiškinimą (1957 m.) amerikiečiai Džonas Bardynas, Leonas Kuperis ir Džonas Robertas Šriferis buvo apdovanoti Nobelio fizikos premija (1972 m.).[1]

Superlaidininkų Savybės[taisyti | redaguoti kodą]

Superlaidininkų savybės varijuoja priklausomai nuo tipo (I ir II tipo superlaidininkai), medžiagos sudėties. Bet yra keletas bendrų savybių: nulinė varža, Meisnerio efektas ir priklausomybė nuo temperatūros (superlaidumas yra temperatūrinės fazės būsena).

Nulinė varža nuolatinei srovei[taisyti | redaguoti kodą]

Paprasčiausias būdas aptikti superlaidumo būseną yra matuoti įtampos kritimą, įjungus superlaidžią medžiagą į nuolatinės srovės grandinę. Jeigu įtampos kritimas esant srovei I yra U=0, tai pagal Omo dėsnį varža R=0. Eksperimentiškai yra parodyta, kad sukūrus srovę vien tik superlaidininko grandinėje, ji gali tekėti praktiniu požiūriu beveik neribotą laiką.

Įprastame laidininke elektros srovė gali būti įsivaizduojama kaip elektronų srautas, judantis per joninę gardelę. Elektronai nuolatos susiduria su jonais ir atiduoda savo kinetinę energiją, kuri pavirsta joninės gardelės virpesiais – iš esmės šilumine energija. Taip yra aiškinamas elektrinės varžos reiškinys.

Tačiau superlaidininke elektronai sraute yra susiporavę ir sudaro Kuperio poras. Šis susiporavimas yra aiškinamas fononų apsikeitimu tarp dviejų elektronų. Tai yra kvantinės mechaninkos reiškinys ir šiai būsenai pasiekti reikia diskretaus energijos kiekio ΔE. Jei šis energijos kiekis yra didesnis už šiluminę gardelės energiją (kuri yra kT, kur k yra Bolcmano konstanta), Kuperio poros gali susidaryti ir galima nulinė elektrinė varža. Toks superlaidininkas yra vadinamas I tipo superlaidininku.

Tačiau yra kita klasė superlaidininkų, kurie turi labai mažą elektrinę varžą ties kritine temperatūra Tc. Ši varža galima, kai yra stiprus išorinis magnetinis laukas ir teka srovė. Ši varža susidaro dėl elektros srovės sūkurių superlaidininke. Jeigu temperatūra yra mažinama žemiau Tc, tai sūkuriai tampa pastovūs ir varža krenta iki absoliutaus nulio. Šitokie superlaidininkai yra vadinami II tipo superlaidininkais.

Temperatūrinis fazinis virsmas[taisyti | redaguoti kodą]

Superlaidumas pasireiškia, kai superlaidininkas atšaldomas žemiau krizinės temperatūros Tc. Superlaidumo būsena yra lydima ne tik nulinės varžos reiškinio, bet ir savitosios šilumos netiesiniu pakitimu. Įprasta, kad pereinant iš aukštesnės temperatūros fazinės būsenos (iš garų į skystį ar iš skysčio į kietą būseną), savitoji šiluma šuoliu krenta. Tačiau virš temperatūros Tc savitoji šiluma priklauso tiesiškai nuo T, o ties Tc ji staiga išauga ir toliau eksponentiškai mažėja iki abosliutaus nulio. Tuo ypatingas superlaidus fazinis virsmas.

Meisnerio efektas[taisyti | redaguoti kodą]

Meisnerio efektas: meganetas levituoja virš azotu atšaldyto superlaidininko.

Superlaidininkas neįleidžia į save išorinio magnetinio lauko, kurio stipris H yra mažesnis už kritinį stiprį Hc. Šis magnetinis laukas gali būti tiek nuolatinis, tiek ir kintamas, o įsiskverbti gali tik per nedidelį Londono įsiskverbimo gylį. Šis gylis daugumai superlaidininkų būna 100 nm eilės. Tai yra vadinama Meisnerio efektu.

Meisnerio efektą paaiškino broliai Fritz ir Heinz London. Jie parodė, kad superlaidininke magnetinė energija minimizuojama, jeigu

 \nabla^2\mathbf{H} = \lambda^{-2} \mathbf{H}\,

Čia H yra magnetinio lauko stipris, o λ yra Londono įsiskverbimo gylis.

Superlaidumo efektas yra prarandamas, kai išorinio magnetinio lauko stipris višija kritinį Hc. I tipo superlaidininkuose elektrinė varža staiga atsiranda iš karto po Hc. Tačiau II tipo superlaidininkai iš karto nulinės varžos nepraranda. Egzistuoja du magnetinio lauko stipriai Hc1<Hc2. Tarp šitų magnetinio lauko stiprių superlaidininkas yra tarpinėje būsenoje. Elektrinės varžos nėra, tačiau magnetinis laukas gali įsiskverbti tam tikrose vietose. Pasiekus Hc2, superlaidumas išnyksta. Dauguma I tipo superlaidininkų yra pavieniai cheminiai elementai, o II tipo superlaidininkai yra junginiai.

Pritaikymas[taisyti | redaguoti kodą]

Iš superlaidininkų yra gaminami labai stiprūs elektromagnetai, nes jais gali tekėti stipri elektros srovė. Naudojami magnetinio ir branduolinio magentinio rezonansų mašinose. Magnetinis rezonansas leidžia nejonizuojant žmogaus kūno pamatyti jo vidaus organus; branduolinis rezonansas yra pritaikomas spektroskopijoje. Stiprus magnetinis laukas taip pat gali būti panaudotas cheminių junginių tirpalų segmentavime ar valdyti dalelių srautus dalelių greitintuvuose. Nulinė superlaidininkų varža naudinga radijo ryšio elektros grandinėse.

Superlaidininkai yra panaudojami gaminant Džozefsono jungtis. Jos gali detektuoti labai silpnus magnetinius laukus, netgi atskirus fotonus, kurie sukelia nedideles sroves grandinėse, į kurias įjungtos Džozefsono jungtys.

Superlaidumas taip pat reiškia mažus energijos nuostolius transformatoriuose, elektros energijos perdavimo linijose, elektros varikliuose.

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. TARASONIS, Vytautas. Fizika: vadovėlis XI–XII klasei . Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1995, 117 p. ISBN 5-420-00253-1.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Commons-logo.svg Vikiteka: Superlaidumas – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka