Stasys Šinkūnas
| Stasys Šinkūnas | |
|---|---|
| |
| Stasys Šinkūnas, 1939 m. | |
| Gimė | 1918 m. rugsėjo 15 d. Tauragnai, Utenos apskritis |
| Mirė | 1984 m. liepos 15 d. (65 metai) Vilnius |
| Tėvas | Kazimieras Šinkūnas |
| Motina | Monika Šinkūnienė |
| Sutuoktinis (-ė) | Elena Šinkūnienė |
| Vaikai | Vytautas Šinkūnas, Regina Ivanauskienė |
| Veikla | inžinierius, rezistentas |
| Alma mater | Kauno politechnikos institutas |
Stasys Šinkūnas (1918 m. rugsėjo 15 d. Peterburge – 1984 m. liepos 15 d. Vilniuje) – Lietuvos inžinierius, ateitininkas, antinacinės ir antisovietinės rezistencijos dalyvis, politinis kalinys.
Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Gimė 1918 m. Peterburge, kur jo tėvas Kazimieras tarnavo Žiemos rūmuose, 1922 m. šeima, drauge su 3 vaikais grįžo į Lietuvą ir apsigyveno Šeimaties kaime (Tauragnų valsčius, Utenos apskritis), tapo mažažemiais ūkininkais. Pradžios mokyklą baigė Tauragnuose, 1931 m. įstojo į Kauno jėzuitų gimnaziją, nuo 1934 m. dalyvavo ateitininkų veikloje, rašė korespondencijas „XX amžiui“, keli jo eilėraščiai ir žinutės išspausdinti „Kario“ žurnale.
Antrojo pasaulinio karo metu[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1939 m. baigė gimnaziją ir įstojo į Karo mokyklą, jam suteiktas jaunesniojo leitenanto laipsnis. Sovietų kariuomenei užėmus Lietuvą, 1940 ar 1941 m. įstojo į Vytauto Didžiojo universiteto statybos fakultetą. Karo metais priklausė Lietuvių frontui. Antrosios sovietų okupacijos metais 1944 m. lapkričio mėnenį įsijungė į Lietuvos išlaisvinimo tarybos veiklą.
Veikla okupacijos pasipriešinime[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Po Mindaugo Bloznelio, Liudo Dambrausko ir Prano Sasnausko areštų (1945 m. balandžio 6 d.) vadovavo tolesnei LIT’os veiklai. Gamino atleidimus nuo kariuomenės, pasus ir kitus dokumentus. Šioje grupėje dirbo ir Juozas Lukša. Kartu su Liudu Januševičiumi, Zigmu Stanelka ir Povilu Butkevičiumi išvysto Lietuvos partizanų sąjūdį.
Tremtyje ir po jos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Sovietų saugumo gaudomas, 1945 m. birželio pabaigoje suimtas, lapkritį nuteistas 10 metų lagerio, 5 metus ribojant teises (kitais duomenimis – 25 metams), kalintas Sibire, Pečioros ir Taišeto lageriuose.
1957 m. grįžo į Lietuvą. Dirbo „Kaitros“ gamykloje Lentvaryje, nuo 1960 m. vakarais studijuodamas baigė Kauno politechnikos institutą. Dirbo Miestų statybos projektavimo institute Vilniuje. 1980 m. išėjo į pensiją. Ėmėsi sudegusios Buivydžių bažnyčios atstatymo. Įtartinomis aplinkybėmis, važiuodamas į Vilnių automobiliu, Nemenčinės plente susidūrė su sunkvežimiu ir 1984 m. liepos 15 d. žuvo. Po aštuonių kunigų atlaikytų gedulingų pamaldų palaidotas Vilniuje.
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Ateitininkai komunistų ir nacių kankiniai, red. L. Kerulis. P. Narutis, J. Prunskis, 1991.
- Mindaugas Bloznelis, Lietuvos išlaisvinimo taryba. Medžiaga veiklos studijai, Vilnius: Mintis, 1997.
- Liudas Dambrauskas, Gyvenimo akimirkos. Pirma knyga, Vilnius: Vaga, 1990, p. 276.