Snaudalinė džiugūnė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Hypochaeris radicata
Snaudalinė džiugūnė (Hypochaeris radicata)
Snaudalinė džiugūnė (Hypochaeris radicata)
Mokslinė klasifikacija
Karalystė: Augalai
( Plantae)
Skyrius: Magnolijūnai
( Magnoliophyta)
Klasė: Magnolijainiai
( Magnoliopsida)
Poklasis: Astražiedžiai
( Asteridae)
Šeima: Astriniai
( Asteraceae)
Gentis: Džiugūnė
( Hypochaeris)
Rūšis: Snaudalinė džiugūnė
( Hypochaeris radicata)
Binomas
Hypochaeris radicata
L.
Sinonimai
Hypochoeris radicata L.

Snaudalinė džiugūnė (Hypochaeris radicata) – astrinių (Asteraceae) šeimos džiugūnių (Hipochaeris) genties augalas. Natūraliai paplitusi Europoje, introdukuota Amerikoje, Japonijoje, Australijoje, Naujojoje Zelandijoje, kur yra invazinė rūšis.

Ekologija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Auga miško pievelėse, pakelėse, ganyklose, dirvonuose. Mėgsta nekalkingą dirvožemį. Viena pirmųjų pradeda augti nusausintuose durpynuose. Kartais laukuose auga kaip piktžolė.

Snaudalinė džiugūnė yra drugių lervų maisto šaltinis.

Biologija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tai daugiametis žolinis augalas su pieniškomis sultimis. Šaknys tvirtos, viena trumpa liemeninė ir daug storų šalutinių. Stiebas vienas arba keli, status, 20-70 cm aukščio, šakotas. Lapai pamatiniai, skroteliniai, kartais stiebo viršutinėje dalyje yra žvynlapiai, bekočiai, ilgi, bukomis viršūnėmis, plunksniški arba dantyti. Turi šiuškčius plaukelius, apatinė pusė melsvos spalvos.

Žydi liepos-rugsėjo mėnesiais. Graižai 2-3 cm ilgio, pavieniai and ilgų žiedynkočių. Skraistė iš čerpiškai išsidėsčiusių lancetiškų skraistlapių. Visi žiedai liežuviški, auksinės geltonos spalvos, su penkiadantėm viršūnėm. Kraštinių žiedų apatinė pusė melsvai pilka arba rausva. Vaisiai raudonai rudi, yliški, ilgu snapeliu. Jo viršūnėje skristukas iš dviejų eilių baltų arba gelsvų plunksniškų plaukelių.

Naudojimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Liaudies medicinoje vartojami žiedai ir lapai. Naudojama prieš virškinimo ir kepenų sutrikimus, poveikis panašus į kiaulpienių, tik silpnesnis.

Visos augalo dalys valgomos, dažniausiai naudojami lapai ir šaknys. Lapai gali būti valgomi žali, verdami arba dedami į salotas. Šaknys gali būti susmulkintos, paskrudintos, sumaltos ir naudojamos kaip kavos pakaitalas.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Rudenį žydintys augalai, Ramunėlė Jankevičienė, Živilė Lazdauskaitė, Vilnius, Mokslas, 1991, 150 p.