Saldžioji stevija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Saldžioji stevija
Saldžioji stevija (Stevia rebaudiana)
Saldžioji stevija (Stevia rebaudiana)
Mokslinė klasifikacija
Karalystė: Augalai
(Wikispecies-logo.svg Plantae)
Skyrius: Magnolijūnai
(Wikispecies-logo.svg Magnoliophyta)
Klasė: Magnolijainiai
(Wikispecies-logo.svg Magnoliopsida)
Poklasis: Astražiedžiai
(Wikispecies-logo.svg Asteridae)
Šeima: Astriniai
(Wikispecies-logo.svg Asteraceae)
Triba: Eupatorieae
(Wikispecies-logo.svg Eupatorieae)
Gentis: Stevija
(Wikispecies-logo.svg Stevia)
Rūšis: Saldžioji stevija
(Wikispecies-logo.svg Stevia rebaudiana)
Binomas
Stevia rebaudiana
Bertoni, 1857-1929
Saldžioji stevija (Stevia rebaudiana)
Žydinti saldžioji stevija

Saldžioji stevija (lot. Stevia rebaudiana) – astrinių (Asteraceae) šeimos, stevijų (Stevia) genties augalų rūšis.

Pavadinimas[taisyti | redaguoti kodą]

Dabartinio mokslinio lotyniško rūšies pavadinimo autorius šveicarų botanikas Moisés de Santiago Bertoni, 1884 emigravęs į Pietų Ameriką, gyvenęs 1857-1929 metais.

Paplitimas[taisyti | redaguoti kodą]

Natūraliai auga Pietų Amerikos žemyne - Paragvajaus plokščiakalniuose. Kaip cukraus pakaitalas introdukuota daugelyje šalių, įskaitant ir Lietuvą.

Augimvietės[taisyti | redaguoti kodą]

Šis augalas natūraliai auga pusiau drėgno klimato Paragvajaus regione. Ten metinis kritulių kiekis apie 1500-1700 mm. Tad augalas puikiai ištveria drėgmę, bet neatlaiko sausros, kuri tiesiogiai pakenkia saldžiosios stevijos lapeliams. Ganėtinai pakanti žemesnei temperatūrai, nors žiemos periodu jų augimas lėtesnis. Idealiausia temperatūra sėklų sudaiginimui + 20ºC.

Morfologija[taisyti | redaguoti kodą]

Iš pirmo žvilgsnio labai panašiai atrodo į Lietuvoje gerai žinomas mėtų genties augalus, nors pagal mokslinę klasifikaciją priklauso skirtingoms augalų šeimoms. Užauga 70-100 cm aukščio su 2-3 cm ilgio lapeliais. Žydi baltais, smulkiais žiedeliais.

Istorija ir panaudojimas[taisyti | redaguoti kodą]

Pietų Amerikos indėnų gentis gvaraniai nuo seno šį augalą naudojo kaip saldiklį. O europiečiams tapo žinoma nuo XVI a., kada ten apie jos kaip saldiklio savybes pirmieji sužinojo ispanų konkistadorai. Vėliau ją apie 1888 metus tyrinėjo į Pietų Ameriką emigravęs šveicarų botanikas Moisés de Santiago Bertoni, kurią 1899 metais aprašė botaniškai.

Dėl lapų saldumo laikoma vienu saldžiausių pasaulyje augalu. Jos lapai 10-15 kartų saldesni už paprastą cukrų. O iš jos lapų išskiriamas natūralus, nemaistingas saldiklis neturintis kalorijų žinomas kaip steviozidas 250-300 kartų saldesnis už cukrų. Labai tinka vartoti sergantiems cukriniu diabetu. Saldžioji stevija dabar plačiai vartojama Japonijoje, Kinijoje ir kaip nuo seno - Pietų Amerikoje.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Galerija[taisyti | redaguoti kodą]


Commons-logo.svg Vikiteka: Saldžioji stevija – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka