Steviozidas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Steviozidas – natūralus, nemaistingas saldiklis, išskiriamas iš Pietų Amerikoje augančių žolių – stevijų (Stevia rebaudiana Bertoni). Manoma, kad ateityje jis bus vartojamas kaip naujo tipo saldiklis – ne pavojingas, bet naudingas organizmui. Stevijos lapuose daugiausiai steviozido būna, kai stevijos pražysta.

1931 m. du prancūzų chemikai – Bridedas ir Lavelis iš stevijos lapų ekstrakto išskyrė baltą kristalinę medžiagą, kurią pavadino steviozidu. Tai sudėtinė medžiaga, kurios sudėtyje yra gliukozės, sacharozės, steviolo ir kitų medžiagų. Stevijos savybes tyrinėja visame pasaulyje. Vien tik Japonijoje tuo užsiima 60 laboratorijų.

Grynas steviozidas yra pati saldžiausia natūrali medžiaga, iki šiol dar nerasta saldesnio gamtinio produkto už šį. Jis 300 kartų saldesnis už cukrų, tačiau, skirtingai nei šis, turi labai nedaug kalorijų, nedidina gliukozės kiekio kraujyje, turi antibakterinių savybių, todėl yra laikomas idealiu cukraus pakaitalu tiek sveikiems žmonėms, tiek ir sergantiems diabetu, nutukimu, širdies ir kraujagyslių sutrikimais, ateroskleroze ir kitomis medžiagų apykaitos ligomis.

Maisto priedas[taisyti | redaguoti kodą]

Europos sąjunga stevijos kol kas nepripažįsta kaip maistinio augalo ar maistinio priedo. Tačiau ES plečiasi judėjimas, kurio šūkis – „Laisvę stevijai“. 2006 m. buvo įsteigta Europos asociacija stevijai apginti (EUSTAS), kuri siekia šio augalo įteisinimo. Europos Sąjungoje daugėja žmonių, siekiančių šio augalo pripažinimo.

Kai kuriose Azijos šalyse, tokiose kaip Kinija, Japonija, stevijos auginamos per trisdešimt metų. Prieš keletą metų jas pradėjo auginti ir JAV, Šveicarijos fermeriai.

Vartojimas[taisyti | redaguoti kodą]

Steviozidas naudojamas kosmetinių kremų, dantų pastų gamyboje. Saldžioji žolė džiovinama, iš jos gaminami milteliai, tabletės, kapsulės, vandeninės ir spiritinės trauktinės.

Maisto pramonėje mitybos specialistai seniai nurodo, kad stevija yra puiki pramoninių saldiklių alternatyva. Steviozidas propaguojamas kaip sacharozės pakaitalas įvairiose dietose. Naudojamas konditerijoje, kai kurių saldžių nealkoholinių gėrimų, diabetikams skirtų maisto produktų, sulčių, fitoarbatų gamyboje.

Namų sąlygomis steviozidas naudojamas kompotams, arbatoms, kepiniams saldinti.

Poveikis[taisyti | redaguoti kodą]

Mokslininkai, atlikdami bandymus su gyvūnais, nepastebėjo jokio steviozido šalutinio poveikio, net jei dozę padidindavo 50 kartų. Nerasta jokių vėžį sukeliančių medžiagų. Jie ištyrė, kad nuolat vartojant ne cukrų, o iš stevijos išgaunamą steviozidą, organizme sumažėja cukraus, radionuklidų, cholesterino kiekis, pagerėja ląstelių regeneracija, sutvirtėja kraujagyslės.

Vartojant steviją ir jos pagrindu paruoštą steviozidą nėra antsvorio pavojaus, nekenkia dantims. Turi uždegimą slopinančių, imuninę sistemą stiprinančių, antistresinių, antianeminių savybių, apsaugo nuo hepatito (kepenų uždegimo), neutralizuoja ir šalina toksinus, normalizuoja kraujo mikrocirkuliaciją, stabilizuoja arterinį kraujo spaudimą, stimuliuoja virškinimo organų ir šlapimo bei šalinimo sistemų darbą, normalizuoja angliavandenių, baltymų ir lipidų apykaitą, mažina MTL („blogojo“ cholesterolio) kiekį kraujyje. Turi net naviką stabdančių savybių, dėl to tinka vėžio profilaktikai. Gerai veikia inkstus. Yra nuomonė, kad steviozidas mažina potraukį nikotinui ir alkoholiui.