Religinė architektūra
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Religinė architektūra yra sakraliniais, ritualiniais arba kulto (pvz., aukojimams) tikslais religinių bendruomenių naudojamų pastatų architektūra.
Religinės architektūros priešingybė yra pasaulietinė architektūra, t. y. pastatų skirtų pasaulietiniams tikslams architektūra.
Religinės architektūros pastatai vadinami skirtingai, priklausomai nuo religijos ir kultūros:
- budizme žinomos stupos ir pagodos;
- judaizme nuo helenizmo pradžios žinomos sinagogos;
- krikščionybėje religinės architektūros pastatais yra bažnyčios, koplyčios ir maldos namai ;
- islame pagrindiniai religinės architektūros pastatai yra mečetės.
Prie religinės architektūros priskiriami ir tokie senovės statiniai kaip piramidės, zikuratai ir mauzoliejai.
