Plotinas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Plotinas

Plotinas (gr. Πλωτῖνος; g. apie 205 m. Likopolyje, Egiptas – m. apie 270 m. Minturnėje, Italija) – antikos filosofas, neoplatonizmo pradininkas. Plotinas mokėsi Aleksandrijoje, Romos filosofijos mokykloje pradėjo dėstyti apie 244 m.

Plotinas save laikė Platono mokiniu ir aiškintoju, tačiau iš tiesų sukūrė naują filosofiją, Platono teoriją papildęs Filono Aleksandriečio, neopitagorininkų ir kitų filosofų idėjomis. Anot Plotino, iš begalinio absoliuto (vienovės) emanacijos procese atsirandančios visos kitos būties formos, tokios kaip protas, apimantis idėjas; pasaulinė siela, apimanti individualias sielas; visata (kosmosas), materija, kaip pasyvi amžinųjų idėjų perėmėja. Žmogaus sielos kelias – nuo jutiminio pasaulio iki susiliejimo su absoliutu.

Plotino filosofija paveikė neoplatonikus, viduramžių filosofiją. Plotino mokinys Porfirijas išleido 54 jo traktatus, pagal turinį suskirstęs į 6 dalis ir pavadinęs „Eneadomis“ (devintinėmis).[1]

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Plotinas. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, IX t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1982. T.IX: Pintuvės-Samneris, 62 psl.