Filonas Aleksandrietis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Filonas Aleksandrietis

Filonas Aleksandrietis (gr. Philōn Alexandrinos) arba Filonas Judėjas (28 ar 21 m. pr. m. e. Aleksandrijoje – apie 41 ar 49 m. e. m.) – žydų ir graikų filosofas.

Jo filosofinė sistema sukurta iš žydų religinių idėjų bei graikų (stoikų, Platono, pitagoriečių) filosofinių sąvokų. Šios filosofinės sistemos dėmesio centre – Dievas, kurio sąvokoje jungtos graikų abstrakčios būties ir žydų vienintelio Dievo idėjos.

Materija (beformė, bedvasė potencija) esanti Dievui priešingas pasaulio polius. Dievas, Filono teigimu, nesukūręs materialaus pasaulio ir esąs jame tik per tarpininką – suasmenintą logosą (angelą, Dievo sūnų). Dievu jis laikė gryną, nesuteptą visatos protą, transcendentinę dorybę, transcendentinį žinojimą, transcendentinį gėrį patį savaime. Yra trys pasaulio pakopos – Dievas, logosas ir materija. Žmogus turįs sielą, kuri esanti dieviškumo ir materialumo sąlyčio forma. Siela žmogus pažįstąs Dievą. Tai padaryti galima kontempliacijos, ekstazės būdu susiliejant su Dievu. Biblija – vienintelis tikras tiesos pažinimo šaltinis.

Filono filosofija turėjo įtakos gnostizimui, neoplatonizmui, krikščionybei.

Filonas Aleksandrietis parašė darbų iš Izraelio istorijos, Penkiaknygės komentarus.[1]


Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, III t. MELI institutas, Vilnius.