Oswald Spengler

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Oswald Spengler

Oswald Spengler (Osvaldas Špengleris; 1880 m. gegužės 29 d. Blankenburgas1936 m. gegužės 9 d. Miunchenas) – vokiečių istorikas ir filosofas. Labiausiai žinomas dėl savo klasikiniu tapusio darbo Vakarų saulėlydis (1918), kuriame jis išplėtojo ciklinės civilizacijų raidos teoriją bei kalbėjo apie krikščioniškosios Vakarų civilizacijos nuosmukį.

Gyvenimas[taisyti | redaguoti kodą]

Spengleris gime tipinėje konservatyvioje smulkaus tarnautojo šeimoje Blankenbure Harco kalnyno papėdėje. Dešimties metų su šeima persikėlė į universitetinį Halės miestą, kur jis įgijo klasikinį gimnazijos išsilavinimą: studijavo lotynų ir graikų kalbas, matematiką ir gamtos mokslus. Būtent čia jis ėmė labai domėtis menais, ypač poezija, drama ir muzika. Didžiulę įtaką jam padarė Gėtės, Nyčės kūryba.

Mirus tėvui 1901 metais, Spengleris kaip privatus klausytojas studijavo Berlyno, Miuncheno ir Halės universitetuose. Jo domėjimasis apėmė labai plačią sritį: istoriją, filosofiją, gamtos mokslus, matematiką, literatūrą, muziką bei dailę. Po nepavykusio bandymo metais anksčiau, 1904 metais Spengleriui pavyko gauti daktaro laipsnį. Dar po metų jis stipriai susirgo.

Baigęs mokslus, jis įvairiuose Vokietijos miestuose dirbo mokytoju. Po motinos mirties 1911 persikėlė į Miuncheną, kurio taip ir nebepaliko iki gyvenimo galo. Čia jis gyveno kaip atsiskyręs mokslininkas, pragyvenimui užsidirbdavo atsitiktiniais privataus mokytojo darbais ar rašydamas žurnaluose.

1914 metais pabaigė rašyti Vakarų saulėlydį, bet knyga dėl prasidėjusio Pirmojo pasauliio karo buvo išleista tik 1918 metais. Pasirodžiusi knyga susilaukė didžiulio pasisekimo ir išgarsino iki tol visiškai nežinomą jos autorių. Pats besibaigiantis karas ir niūri to meto atmosfera tarsi tapo Spenglerio teorijų iliustracija. Beveik iš karto Vakarų saulėlydis buvo išverstas į keletą užsienio kalbų. Pačiam Spengleriui buvo pasiūlyta tapti filosofijos profesoriumi Getingeno universitete, ko jis, beje, atsisakė, motyvuodamas poreikiu susikoncentruoti į rašymą.

1931 metais jis išleido Žmogų ir techniką, kurioje kalba apie technologijų ir industrializacijos pavojų kultūrai.

Ateinant Hitleriui į valdžią buvo vienas jo rėmėjų, tačiau vėliau ėmė kritikuoti nacizmą. Nors Spengleris ir palaikė pačią totalitarizmo idėją, tačiau griežtai neigė biologinę „rasės grynumo“ ideologiją ir antisemitizmą. 1934 metais išleistas jo darbas Apsisprendimo valanda tapo bestseleriu, tačiau vėliau dėl išsakytos kritikos buvo uždrausta.

Izoliuotas nuo visuomeninio gyvenimo, paskutinius gyvenimo metus jis praleido klausydamasis Bethoveno, skaitydamas Šekspyrą ir Moljerą, pirkdamas tūkstančius knygų bei kolekcionuodamas senovinius Rytų ginklus.

Civilizacijų teorija[taisyti | redaguoti kodą]

Savo svarbiausiame veikale Vakarų saulėlydis Spengleris išdėstė savo civilizacijos sampratą. Jo manymu, visų civilizacijų raida yra panaši ir vyksta pagal bendrus istorinius dėsnius. Tai jis mėgino parodyti lygindamas konkrečias civilizacijas. Buvo išskirtos 8 „aukštosios kultūros“:

  • Babilono;
  • Egipto;
  • Kinijos
  • Indijos;
  • Meksikos;
  • Klasikinė;
  • Arabų;
  • Vakarų arba Europos – Amerikos.

Spengleris teigė, jog civilizacijos gyvuoja cikliškai, tai yra, jos gimsta, bręsta ir užgęsta. kiekvienam gyvavimo etapui būdingi tam tikri dvasios, meno ir politikos bruožai. Čia svarbu pabrėžti, jog jis, kaip ir visa vokiečių mąstymo tradicija, skyrė kultūrą ir civilizaciją kaip skirtingus reiškinius ar fazes. Pirmoji sąvoka, glaustai kalbant, apibūdina ankstyvąją, gyvybingąją civilizacijos etapą, kada dar stiprus intuityvumas, simboliškumas ir dominuoja „dvasia“. Antroji apibrėžia kūrybiškai išsisėmusį, standartizuotą, technokratišką visuomenės darinį, kurį Spengleris sieja su žlugimo pradžia. Jo aprašytus civilizacijų raidos etapus galima glaustai parodyti tokia schema:

Pavasaris (Kultūra): būdinga intuicija, galinga kūrybinė energija, vieningumas.

  • Religija: svarbaus mito, naujai apibūdinančio Dievo koncepciją, gimimas. Pasaulio ilgesys ir baimė. Ankstyviausias metafizininis pasaulio „sutvarkymas“. Didelis scholastiškumas.
  • Menas: menas suvokiamas kaip religinio atsidavimo dalis. Pvz., gotikinės katedros, dorėnų šventyklos.
  • Politika: feodalizmas, karinė aristokratija.

Vasara: bręstantis sąmoningumas. Ankstyvoji pilietinė miesto visuomenė ir kritinis mąstymas.

  • Religija: Reformacija: maištas prieš senąją religiją. Grynos filosofijos pradžia. Idealizmo ir realizmo supriešinimas. Matematikos kaip kalbos aprašančios pasaulį pradžia. Misticizmo nunykimas religijoje ir racionalizmas.
  • Menas:
  • Politika: Absoliutinė valdžia. Konfliktas tarp monarchijos ir aristokratijos. Politinis centras iš pilies pasislenka į miestą.

Ruduo (Civilizacija): miestų augimas. Aukštas jėgos disciplinos ir organizacijos lygis.

  • Religija: tikėjimas racionalizmo visagalybe. Gamtos kultas. Matematinio mąstymo reikšmė. Paskutiniai idealistai. Žinojimo ir logikos teorijos.
  • Menas:
  • Politika: Kova tarp aristokratijos ir buržuazijos. Revoliucijos. „Napaleonizmas“

Žiema: ateina pasaulio – miesto civilizacijos sustingimas. Stiprėja ireligiškumas.

  • Religija: materializmas ir mokslo, naudos ir sėkmės kultai. Skepticizmas. Specializuotos akademinės filosofijos įsigalėjimas. Paskutinių idėjų plitimas.
  • Menas: miršta simbolinis menas. Viskas tampa beprasmiais mados objektais.
  • Politika: demokratija, turtingųjų valdžia ir įsigalėjęs biurokratizmas. Cezarizmas.

Įtaka[taisyti | redaguoti kodą]

Spenglerio svarbiausias veikalas Vakarų saulėlydis buvo vienas pirmųjų darbų, paneigusių hėgeliškajį eurocentrizmą. Taip pat jis davė pradžią kokybiškai naujam civilizacijų suvokimui bei lyginamiesiems kultūrų tyrimams. Būtent Spengleris padarė didžiulę įtaką kitam XX amžiaus civilizacijų teoretikui Arnoldui Toinbiui.

Kritika[taisyti | redaguoti kodą]

Tik išleistas Vakarų saulėlydis susilaukė plataus atgarsio. Visgi dauguma to meto intelektualų į Spenglerį žiūrėjo gana atsargiai. Sociologas Maksas Vėberis jį pavadino labai išradingu ir išsilavinusiu diletantu. Karlas Poperis jo teiginius vadino beprasmiais. Apskritai, pozityvistinėje to meto aplinkoje Vakarų saulėlydis buvo puikus grobis kritikai dėl savo miglotumo ir polinkio į misticizmą. Be to, Spengleris buvo kaltinamas azijocentizmo propagavimu. Ironiška, tačiau šiuolaikiniai komparatyvistai jį kaltina vis dar per dideliu eurocentrinių nuostatų laikymusi.

Arnoldas Toinbis, kurio tyrimams Spengleris padarė didelę įtaką, kritikavo savo pirmtaką už perdėm deterministinį požiūrį į civilizacijų raidą. Jis teigė, kad civilizacijų gimimą ir žlugimą lemia ne nematomi istoriniai dėsniai, o kur kas konkretesnės sąlygos.

Bibliografija[taisyti | redaguoti kodą]

  • Der metaphysische Grundgedanke der heraklitischen Philosophie (1904)
  • Der Untergang des Abendlandes. Umrisse einer Morphologie der Weltgeschichte (Band 1, Wien 1918, Band 2, München 1922).
  • Preußentum und Sozialismus (1919)
  • Neubau des Deutschen Reiches (1924)
  • Politische Pflichten der deutschen Jugend (1924)
  • Der Staat. Das Problem der Stände, Staat und Geschichte, Philosophie der Politik (1924)
  • Der Mensch und die Technik. Beitrag zu einer Philosophie des Lebens (München 1931)
  • Politische Schriften (1932)
  • Jahre der Entscheidung (1933)
  • Gedanken (1941). Hrsg. von Hildegard Kornhardt
  • Frühzeit der Weltgeschichte (1966). Fragmente aus d. Nachlass. Unter Mitw. v. Manfred Schröter hrsg. v. Anton Mirko Koktanek
  • Rytai-Vakarai, I tomas, Vilnius: Spaudos kontūrai, 2002, Vakarų saulėlydžio įvadas.