Nikolajus Kuzietis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Nikolajus Kuzietis

Nikolajus Kuzietis (Nicolaus von Cues, Nicolai de Cusa, Nicolaus Cusanus, tikroji pavardė – Nikolaus Chrifftz, Krebs g. 1401 m. Kūze Pietų Vokietija1464 m. rugpjūčio 11 d. Todžis, Italijoje) – vokiečių mokslininkas universalas (filosofas, matematikas, astronomas), aukšto rango katalikų dvasininkas (kardinolas).

Biografija[taisyti | redaguoti kodą]

Nikolajus Kuzietis gimė žvejo ir vynuogių augintojo šeimoje. Dar vaikas būdamas pabėgo iš namų. Prieglobstį susirado grafo Teodoriko fon Manderšeido rūmuose. Grafas išsiuntė jį mokytis į Nyderlandus. Grįžęs į Vokietiją, Nikolajus studijavo Heidelbergo universitete, kuriame susipažino su nominalistinės viduramžių filosofų koncepcijomis. Vėliau studijavo bažnytinę teisę Paduvoje, garsėjusioje averoistinėmis tradicijomis. Čia Nikolajus pradėjo domėtis gamtos mokslais, matematika, medicina, astronomija. Įgijęs kanonų teisės daktaro laipsnį, grįžo į tėvynę, toliau gilino teologijos žinias Kelne. Įšventintas į dvasininkus, dirbo ganytojo darbą Koblence, tačiau netrukus gavo tarnybą popiežiaus kurijoje. Buvo nuvykęs į Konstantinopolį dalyvauti derybose dėl Rytų ir Vakarų bažnyčių susijungimo.

Konstantinopolyje Nikolajus Kuzietis įsigijo vertingų graikiškų rankraščių, susipažino su garsiais to meto neoplatonikais – Jurgiu Gemistu Pletonu ir Besarionu Nikėjiečiu (1389/95-1472). Tai turėjo lemiama įtaka Nikolajaus Kuziečio pasaulėžiūros formavimuisi. Po kelionės į Konstantinopolį paskelbė pirmuosius filosofijos traktatus.

1448 m. Popiežius Mikalojus V Nikolajų Kuzietį pakėlė į kardinolus, paskyrė Brikseno vyskupu ir kartu popiežiaus legatu Vokietijoje (1450 m.). Paskirtas generaliniu vikaru (1458 m.) Nikolajus Kuzietis persikėlė gyventi į Romą.

Kūryba[taisyti | redaguoti kodą]

Didelę gausaus kūrybinio palikimo dalį sudaro teologiniai raštai, pamokslų rinkiniai, matematikos traktatai. Iš palyginti negausios kūrybos filosofijoje reikšmingiausias yra 3 knygų traktatas „Apie mokytą nežinojimą“ (De docta ignorantia, 1440 m.), kuriame išdėstytos pagrindinės Nikolajaus Kuziečio idėjos apie visų gamtos reiškinių tarpusavio ryšį, apie žmogų kaip mikrokosmosą.

Iš kitų reikšmingesnių jo filosofinių veikalų paminėtini tokie: traktatas „Apie prielaidas“ (De coniecturis, 1440 m.), kuriame gvildenamos pažinimo, žmogaus ryšio su absoliutu problemos; 4 nedideli traktatai, parašyti 14421445 m., apie absoliuto pažinimo galimybes: „Apie paslėptą dievą“ (De Deo abscondito), „Apie dievo ieškojimą“ (De filiatione Dei) ir „Apie šviesybių tėvo dovaną“ (De dato Patris luminum).

Išskirtini traktatai „Apie tapsmą“ („De genesi“, 1447 m.), „Mokyto nežinojimo apologija“ („Apologia doctae ignorantiae“, 1449 m.); 4 knygų ciklas „Nemokša“, kurį sudaro dvi dialogų „Apie išmintį“ knygos ir dialogai „Apie protą“ bei „Apie bandymus su svarstyklėmis“ (Idiota de Sapentia, de Mente, de staticis experiments, 1450 m.), traktatas „Apie dievo regėjimą“ (De visione Dei, 1453 m.), aiškinantis mistinį dievo pažinimą, „Apie būtį kaip galimybę“ (De possest, 1460 m.), dviejų knygų traktatas „Apie rutulio žaismą“ (De lubo globi, 1463 m.), kuriame išdėstyta atomistinė teorija, „Kompendiumas“ (Compendiom, 1463 m.), „Apie išminties vaikymąsi“ (De venatione sapientiae, 1463 m.), kur pateikta visos Nikolajaus Kuziečio filosofijos santrauka, ir paskutinis filosofinis jo veikalas „Apie teorijos viršūnę“ (De apice theoriae, 1464 m.).

Literatūra[taisyti | redaguoti kodą]

Commons-logo.svg Vikiteka: Nikolajus Kuzietis – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka

  • „Filosofijos istorijos chrestomatija. Renesansas“ (1984).