Mykolas Olševskis

Mykolo Olševskio knyga, 1753 m. parašyta lietuvių kalba ir išleista Vilniuje, Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, pavadinimu BROMA ATWERTA Ing WIECZNASTI.

Mykolas Olševskis (Ališauskis, Alšauskas) 1712 - 1779 m. Buvo regulinių kanauninkų atgailos ordino kunigas. Dėstė filosofiją ir dogmatinę teologiją, Vilniaus universitetas suteikė jam teologijos licenciato ir daktaro laipsnius. Buvo pamokslininkas Varnionyse, Šešuoliuose, Videniškiuose, klebonavo Mikoliškiyje, dėstė Mikoliškio seminarijoje.

Šį biografinį straipsnį reikėtų sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus. Jei galite, prašome sutvarkyti šį straipsnį. Tik tada bus galima ištrinti šį pranešimą. Priežastys, dėl kurių straipsnis laikomas nesutvarkytu, aiškinamos straipsnyje Nesutvarkyti straipsniai.

Gyvenimas

Mykolas Olševskis gimė Raseinių apskrityje 1712 metais, mirė 1779 metais, tiksliai nėra žinoma kur. Buvo Regulinių kanauninkų atgailos ordino kunigas. Šio ordino regula griežtai draudė garsinti vienuolių darbus, todėl apie Olševskio gyvenimą žinoma mažai. Maždaug XVIII amžiaus viduryje Olševskis ėjo Videniškių vikaro ir kartu filosofijos lektoriaus pareigas. Nuo 1755 metų buvo savo ordino generalinis vizitatorius Lenkijoje ir Lietuvoje. Dėstė filosofiją ir dogmatinę teologiją Vilniaus aukštojoje savo ordino mokykloje. 1762 metais Vilniaus universitetas suteikė jam teologijos licenciato ir daktaro laipsnius.

Olševskis buvo pamokslininku Varnionyse (dab. Baltarusija), Šešuoliuose, Videniškiuose, klebonavo Mikoliškiyje, dėstė ten buvusioje seminarijoje ir, kaip manoma, čia mirė.

Kūryba

Viso yra išlikę keturi M. Olševskio kūriniai. Didžiausio dėmesio sulaukusiu ir pačiu žinomiausiu kunigo veikalu laikomas pamokslų rinkinys „Broma, atverta ing viečnastį“.

Bibliografai įvardija 18 skirtingų šios knygos leidimų, kurių pirmasis išspausdintas 1753 metais Vilniaus Kunigų pranciškonų spaustuvėje.

Yra teigiama, kad Broma tapo Baroko „bestseleriu“, ji buvo išversta į lenkų kalbą pavadinimu „Brama otwarta do wieczności“ ir taip pat buvo išleista keletu skirtingų leidimų.

„Broma atvera ing viečnastį“

Apie kūrinį

• M. Olševskio pamokslų rinkinys „Broma, atverta ing viečnastį“ teologiniu požiūriu, nepaisant keleto neaiškumų, gali būti laikomas nepriekaištingu religiniu leidiniu.
• Rinkinyje pabrėžtinai akcentuojami kaltės, kančios, nuodėmės, bausmės, „mirties siautėjimo“ motyvai.
• Lyginant su ankstesniais pamokslais, kalbinė ir stilistinė Bromos išraiška įgauna naujų atspalvių. Čia daug barokinės retorikos oratorinių efektų, kalbos „makaronizmų“ bei minties paradoksų.
• Matosi lotyniški, lenkiški, lietuviški žodžiai, turintys neįprastas formas. Tokiu būdu buvo siekiama priblokšti skaitytoją, nustebinti jį neįprastumu.
• Apibendrintai, tai savotiški vėlyvojo Lietuviškojo Baroko kultūros, pakitusio žmogaus gyvenimo ir mąstymo ženklai, kuriems suprasti reikia ne tik proto pastangų, bet ir noro pasijusti intriguojančio, intelektualaus žaidimo dalyviu.

Kultūrinis ir istorinis kontekstai

• Feodalinė Lenkijos - Lietuvos valstybė dėl nuolatinių karų su kaimyniniais kraštais bei aštrių klasinių prieštaravimų šalies viduje XVII-XVIII amžiuje labai nusilpo tiek politiniu, tiek ekonominiu atžvilgiu.
• Kultūrinis šalies gyvenimas taip pat apmirė, o švietimas „tarnavo“ tik bažnyčios interesams ir beveik sunyko.
• Visa tai neigiamai atsiliepė lietuvių raštijos vystymuisi ir nors Lietuvoje išleistų knygų skaičius XVIII a. pabaigoje ženkliai padidėjo, tačiau jų kokybė suprastėjo.
• Šio laikotarpio raštai laikomi vienais tamsuoliškiausų religinio turinio raštų.
• Raštai dažniausiai versti iš lenkų kalbos ir užteršti svetimžodžiais bei žargonybėmis.
• Minėtieji leidiniai, platinami katalikų dvasininkų, skleidė nusistatymą švietimo ir mokslo atžvilgiu, žalojo lietuvių literatūrinės kalbos vystymąsi. Ryškiausias tokių raštų pavyzdys buvo kunigo M.Olševskio parengtas pamokslų rinkinys „Broma, atverta ing viečnastį”.

Kalbos stilius ir vertinimai

• Religiniu požiūriu Broma yra laikoma bene labiausiai lietuvių raštijoje kritikuota knyga.
• Liuteronas K. G. Milkus savo „Lietuvių kalbos gramatikoje“ vadino ją absurdiška, o J. Šliūpas laikė pastarąją „nenaude visai knyga, kuri daugybei lietuvių protą aptemdino“.
• XIX–XX a. Broma buvo smerkiama ir dėl kalbos, kurioje[[ beveik pusė žodžių nelietuviškos kilmės, trečdalis leksikos – skoliniai ir svetimybės.
• Nepaisant to, Broma, galima sakyti, parašyta lietuviškai lenkišku „žargonu“, dėl rašymo stiliaus, paremto konkrečiais pavyzdžiais ir dialoginio dėstymo būdo turėjo didelį pasisekimą skaitytojų gretose.
• Knygoje pateikiami religinių tiesų aiškinimai bei pamokymai, iliustruoti įvairiais pasakojimais.
• Teigiama, kad šiuos raštus katalikų dvasininkija uoliai platino žmonėms.
• Postmoderniuoju laikotarpiu pamokslų rinkinys vertinimas kaip „egzotiškas“ leidinys naujausiems laikams, tačiau jis puikiai atspindi Baroko mentalitetą ir estetiką.
• Pamokslų rinkinyje „Broma atverta ing viečnastį" atsiskleidžia barokinė žmogaus pasaulėjauta bei mirties samprata, o jame esančios pamokomos istorijos parašytos ekspresyviu barokiniu stiliumi.
• Kaip savotiškas lietuviškojo Baroko paminklų „Broma atverta ing viečnastį“ laikoma viena skaitomiausių šio laikotarpio knygų.

Šaltiniai

1. M. Vaicekauskas „Priešaklbė Jonui Palioniui, arba Mykolo Olševskio opologija“

2. E. Ulčinaitė ir A. Jovaišas „Lietuvių literatūros istorija XIII – XVIII amžiai“

3. E. Naujokaitis „Mykolas Olševskis ir „Broma atverta ing viečnastį““.