Michael Moorcock

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Michael Moorcock
Michael Moorcock, 2006 m.
Gimė 1939 m. gruodžio 18 d. (84 metai)
Londonas, Jungtinė Karalystė
Tautybė anglas
Pilietybė Jungtinės Karalystės
Veikla rašytojas, muzikantas, redaktorius, scenaristas, žurnalistas
Sritis Kalavijas ir burtai, maginė fantastika, fantastika
Žinomas (-a) už Elrikas iš Melnobonės“, „Štai žmogus“ ir kt., „New Worlds“ žurnalo redaktorius
Žymūs apdovanojimai

Science Fiction and Fantasy Hall of Fame“, Nebula premija už „Štai žmogus“

Vikiteka Michael Moorcock

Michael John Moorcock (g. 1939 m. gruodžio 18 d. Londone) – britų rašytojas, labiausiai žinomas savo maginės fantastikos romanais, tačiau rašė ir kitų fantastikos žanrų kūrinius. Jo kalavijo ir burtų serija apie Elriką iš Melnibonės laužė daugumą žanro stereotipų, padarė didelę įtaką fantastikos žanro vystymuisi ir buvo vienas iš kūrinių, davusių pradžią tamsiajai maginei fantastikai. Daug Moorcocko naudotų temų vėliau tapo būdingais maginės fantastikos bruožais. 19641971 ir 19761996 m. būdamas fantastikos žurnalo „New Worlds“ redaktoriumi, Moorcock skatino ir vystė „Naujosios fantastikos bangos“ judėjimą (angl. New Wave science fiction), pasižymėjusį daugybe eksperimentinių kūrinių, didesniu dėmesiu literatūrinei kūrybai ir mažesniu mokslui mokslinėje fantastikoje.

Michael Moorcock taip pat yra roko muzikantas, turintis savo muzikinį projektą, ir taip pat prisidėjęs prie grupių Hawkwind bei Blue Öyster Cult. Savo laikmečio maginę fantastiką jis yra palyginęs su roko muzika, abiem atvejais pradėdamas kurti nežinai, koks bus galutinis rezultatas, o kai žanras nusistovi tiek, kad iš anksto žinai kokie turi būti kūriniai – ir fantastika, ir rokas miršta.

2000 m. rašytojas gavo Pasaulio maginės fantastikos premiją už gyvenimo pasiekimus. 2002 m. „Populiariosios kultūros muziejus“ įtraukė Michael Moorcock į „Mokslinės ir maginės fantastikos šlovės lentą“. 2004 m. buvo apdovanotas Bremo Stokerio premija už gyvenimo pasiekimus. 2008 m. „Times“ žurnalas įtraukė Michael Moorcock į „penkiasdešimties geriausių britų rašytojų nuo 1945 m.“ sąrašą.[1]

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Michael Moorcock gimė 1939 m. Londone, Jungtinėje Karalystėje.[2] Jo vaikystės vietovės, ypač Ladbroke Grove rajonas Londone, padarė didelę įtaką kūrybai. Rašyti pradėjo dar eidamas į mokyklą, 1950 m. pradėjo leisti fenziną „Outlaws Own“, vėliau iki 1962 m. leido dar kelis fenzinus. Baigęs mokyklą 1957 m., įsidarbino žurnalo „Tarzano nuotykiai“ (angl. Tarzan Adventures) redaktoriumi ir dirbo ten vienerius metus, iki 1958 m. Šiam žurnalui Moorcock parašė savo pirmąją herojinės maginės fantastikos kūrinių seriją. Vėliau kurį laiką dirbo bulvarinės fantastikos žurnalo „Sexton Blake Library“ redaktoriumi, dainavo bliuzą, rašė apsakymus žurnalui „SF Adventure and Science Fantasy“.

1962 m. vedė rašytoją ir kritikę Hillary Bailey, su kuria susilaukė trijų vaikų. Išsiskyrė 1978 m. Vėliau vedė Jill Riches, iliustravusią ir kūrusia viršelius rašytojo knygoms, su kuria taip pat išsiskyrė, ir 1983 m. vedė Linda Steeles.

1964 m. tapo žurnalo „New Worlds“ redaktoriumi. Taip pat buvo vienas iš pirmųjų kalavijo ir burtų rašytojų draugijos „Amerikos kardininkų ir burtininkų gildija“ (angl. Swordsmen and Sorcerers' Guild of America) narių.

Šiuo metu gyvena Teksase (JAV) ir Paryžiuje Prancūzijoje, abejose vietose leisdamas maždaug po pusmetį.[3]

Pažiūros[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Moorcockas savo politines pažiūras apibūdino kaip „anarchistas bet kartu ir pragmatikas“.[4] Jis nemėgsta stereotipinės kūrybos, rašomos pagal iš anksto priimtus žanro rėmus, naudojančias paplitusias klišes. Moorcokas kritikavo Tolkieno kūrybą dėl paprastumo, „infantilumo“, paveldimosios monarchijos aukštinimo kai herojai kaip Aragornas yra gerais lyderiais vien todėl, kad kilę iš senos karalių šeimos, primityvaus gėris prieš blogį dualizmo.[5][6] Taip pat jis apibūdino Tolkieno kūrybą kaip „palaikančią moraliai bankrutavusios viduriniosios klasės vertybes“.[6]

Kūryba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Būdamas septyniolikos, Michael Moorcock pradėjo dirbti komiksų žurnalo „Tarzano nuotykiai“ redaktoriumi, kur publikavo ir savo paties kūrybą apie herojų Kardininką Sodžaną (angl. Sojan the Swordsman). 1958 m. parašė pirmąjį savo romaną, alegorinės maginės fantastikos kūrinį „Auksinė barža“ (angl. The Golden Barge). Romanas tačiau buvo pirmą sykį publikuotas tik 1980 m., „Savoy Books“ leidyklos. Devyniolikos metų pradėjo redaguoti „Sexton Blake Library“ žurnalą apie seklį Sexton Blake, melodramatiškesnę Šerloko Holmso kopiją.[7] 1958 m. žurnale „New Worlds“ publikavo apsakymą „Going Home“, parašytą kartu su Barrington J. Bayley. 1962 m. žurnale „Science Fiction Adventures“ išspausdino 57 puslapių novelę „The Sundered Worlds“ ir vėliau jos tęsinį „The Blood Red Game“. Pastarųjų dviejų kūrinių pagrindu po trejų metų pirmą kartą išleido knygą, romaną „The Sundered Worlds“ („Compact Books“ leidykla, 1965 m).[8]

Dauguma Moorcock „kalavijo ir burtų“, ar kitaip – herojinės maginės fantastikos žanro istorijų buvo „Amžinojo kovotojo“ (angl. Eternal Champion) fiktyvios multivisatos dalis. Pagrindiniai jos veikėjai Jerry Cornelius, Elrikas iš Melnibonės, Korumas, Erekozė, Mėnulio Sakalas, turėjo savo fiktyvius pasaulius, kuriuose vykdavo jų nuotykiai. Tačiau tuo pačiu jie buvo vieno ir to paties „Amžinojo kovotojo“ inkarnacijos. Kai kuriuose kūriniuose susitikdavo vienas kitą ir veikdavo drauge. Kai kurios Amžinojo kovotojo inkarnacijos žinodavo šį faktą ir apie kitas savo versijas, kai kurios ne. Kai kuriuose kūriniuose net galėdavo keliauti po įvairias visatas. Iki pat 1980-ųjų Moorcocko kūrybą daugiausiai sudarė trumpos knygos ir apsakymai.

1961 m. birželį 47-ajame žurnalo „Science Fantasy“ numeryje buvo publikuotas jo kalavijo ir burtų apsakymas „Sapnuojantis miestas“ (angl. The Dreaming City) apie fiktyvaus dekadantiško miesto Melnibonės imperatorių Elriką (angl. Elric of Melniboné), ligotą, fiziškai silpną albinosą, užsiiminėjantį juodąja magija. Tai buvo pirmasis apsakymas apie šį antiherojų, vėliau tapusį populiariausiu Moorcocko veikėju.[9] Elriko istorijos prieštaravo daugumai tuo metu populiarių žanro stereotipų ir klišių, įprastai istorijose pagrindiniai veikėjai būdavo fiziškai stiprūs karžygiai, o juodąja magija užsiiminėdavo tik jų priešai, įvairios blogio jėgos.

Nuo 1964 m. birželio Michael Moorcock pakeitė John Carnell žurnalo „New Worlds“ redaktoriaus pareigose. Jam vadovaujant, žurnalas tapo „naujosios fantastikos bangos“ judėjimo centru. Šis judėjimas propagavo stilių visiškai priešingą „tiksliajai“ mokslinei fantastikai. Svarbesnį vaidmenį kūryboje užėmė ne futuristinės technologijos, bent dalinai paremtos šiuolaikinėmis technologijomis ir žinomais mokslo dėsniais, o egzistencializmas, fantazija, originalumas, novatoriškumas, rašymo stilius.

1965 m. Moorcock parašė „Finalinę programą“ (angl. The Final Programme), pirmąją knygą iš Jerry Cornelius serijos. Seriją vienijo labiau tas pats veikėjas ir panašios literatūrinės temos, nei siužetas – siužeto prasme knygos tarpusavyje neturėjo daug tęstinumo.

Nuo 1980 m. rašytojas pradėjo daugiau kurti ilgesnes, įprastas knygas, tačiau tuo pat vis sugrįždavo ir prie savo ankstesniųjų kalavijo ir burtų personažų, „Amžinojo kovotojo“ įsikūnyjimų. 1988 m. buvo išleista „Mother London“

2005 m. išleidęs „The White Wolf's Son“, Moorcock paskelbė daugiau neberašysiąs herojinės maginės fantastikos, tačiau bendradarbiauja ir padeda komiksų pagal jo knygas kūrėjams, visų pirma su komiksų rašytoju ir dailininku Walter Simonson.

Moorcock kūryba yra dažnai giriama dėl originalių, įdomių, stereotipus laužančių istorijų, tačiau kritikuojama dėl rašymo stiliaus, dažno Deus ex machina naudojimo atomazgose. Pats Michael Moorcock yra apie savo kūrybą pasakęs „laikau save prastu rašytoju su didelėmis idėjomis, bet tai geriau, nei kad būčiau geru rašytoju su prastomis idėjomis“.[5]

Temos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Moorcocko kūrybai būdavo būdingas maištingumas prieš tuo metu nusistovėjusias fantastikos klišes ir stereotipus. Jo kūriniuose siužetai ir veikėjai dažnai apversdavo nusistovėjusias tradicijas ir stereotipus, pavyzdžiui, Elrikas iš Melnibonės buvo kurtas kaip priešingybė populiariam herojui barbarui Konanui ir kartu kaip kritika monarchiją aukštinančiai J. R. R. Tolkieno kūrybai[6]. Ankstyvieji Moorcocko apsakymai, ypač publikuojami „New Worlds“ žurnale, dažnai būdavo eksperimentiniai, kontroversiški, laužantys nusistovėjusias normas.[10]

Moorcocko politinės anarchistinės pažiūros taip pat darė didelę įtaką jo kūrybai. Dažna tema apsakymuose yra pagrindinių veikėjų nepriklausomybė, tapimas savo paties gyvenimo šeimininkais, karalių ar dievų nusikratymas. Pavyzdžiui, pagrindinis veikėjas Korumas iš „Korumo kronikų“ ciklo pradeda amžinoje Tvarkos ir Chaoso kovoje tarnaudamas Tvarkos pusei, kuri pristatoma kaip „geroji“, protagonistinė pusė, priešingai „blogajai“ Chaoso pusei. Tačiau ciklas baigiamas tiek Tvarkos, tiek Chaoso dievų sunaikinimu, ir personažai bei tų pasaulių gyventojai apskritai įgyja galimybę patys tvarkytis savo likimus.

Adaptacijos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1973 m. pagal pirmąją knygą iš Jerry Cornelius serijos, „The Final Programme“, buvo pastatytas to paties pavadinimo siurrealistinis filmas, režisuotas Robert Fuesto. Jungtinėse Amerikos Valstijose ir kai kuriose kitose šalyse jis buvo platinamas pavadinimu „Paskutinės žmogaus Žemėje dienos“ (angl. The Last Days of Man on Earth). Iki šiol tai yra vienintelis pabaigtas ir išleistas filmas pagal Michael Moorcock kūrybą.

2019 m. vasarį BBC televizija paskelbė, kad kuria serialą apie Michael Moorcock personažą Dorianą Mėnulio Sakalą (angl. Dorian Hawkmoon) pagal jo „Runestaff“ seriją.[11]

Michael Moorcock „amžinojo kovotojo“ multivisata, visų pirma Elriko iš Melnibonės istorijos, buvo daugybę kartų išleistos ir tebeleidžiamos kaip komiksai. 2013 m. „Titan Comics“ išleido „Rubininį sostą“ (pranc. Le Trône de Rubis) pagal pirmąjį apsakymą apie Elriką „Sapnuojantis miestas“, pieštą dailininko Julien Blondel. Michael Moorcock gyrė šią Elriko istorijos versiją kaip mėgstamiausią komiksą pagal jo kūrybą ir dar geresnę, nei jo paties originalus apsakymas. Jis teigė, kad panaši istorija gautųsi, jei pats ją rašytų dabar, būdamas labiau patyrusiu ir brandesniu rašytoju.[12] 2014 m. jį sekė tęsinys „Audranešys“ (angl. Stormbringer), istorija apie tai, kaip Elrikas įgijo savo žymųjį demonų apsėstą kalaviją tuo pačiu pavadinimu. 2017 m. išėjo trečioji šios komiksų serijos dalis „Baltasis vilkas“ (pranc. Le Loup Blanc). Moorcock kūryboje Baltasis vilkas buvo viena iš Elriko pravardžių.

Taip pat yra išleisti komiksai pagal „Korumo kronikas“ ir daug kitų Moorcocko kūrinių.

Įtaka[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Aštuoniakampė žvaigždė, Chaoso jėgų simbolis Moorcocko kūryboje, šiuo metu yra populiarus Chaoso simbolis fantastiniuose žaidimuose, literatūroje ir kitur

Moorcocko „Amžinojo kovotojo“ kūriniuose dažna tema būdavo begalinė Chaoso ir Tvarkos stichijų kova, pasireiškianti įvairomis formomis. Ši tvarkos ir chaoso priešybė tapo vienu populiariausių modernios maginės fantastikos bruožų, ar net klišių. Ji stipriai įtakojo „Games Workshop“ leidžiamų žaidimų „Warhammer“ ir „Warhammer 40,000“ pasaulius – aštuoniakampė žvaigždė kaip chaoso simbolis, Chaoso lordai, Chaoso įtakojamos mutacijos bei erdvės, materijos, kūno iškraipymai, taip pat Moorcocko „Korumo kronikų“ cikle ir kitur aprašyti Chaoso jėgoms tarnaujantys žvėriažmogiai yra viena iš „Warhammer“ fakcijų. Miniatiūrų dizaineris Jes Goodwin Warhammer elfus bei tamsiuosius elfus vaizdavo panašiais aukštais šalmais, kaip savo ankstesnėse melniboniečių iš Elriko sagos miniatiūrose.

Populiarus vaidmenų žaidimasDungeons & Dragons“ šiuo chaoso ir tvarkos dualizmu parėmė savo personažų moralės sistemą.[13] Taip pat Dungeons and Dragons žaidimo pasaulyje buvo naudojami Moorcocko aprašyti dievai.[14]

Dažnai Moorcocko kūryboje sutinkamas daugybės visatų pasaulis, kur herojai turi galimybę tarp jų keliauti, bei tų pasaulių susiliejimai, taip pat tapo įprasta tema ar beveik kliše fantastikoje.

Moorcocko aprašytas Chaoso simbolis aštuoniakampė žvaigždė naudojamas ir moderniame mistiniame kulte „Chaoso magija“ (angl. Chaos Magick).

Moorcocko fiktyvia „Amžinojo kovotojo“ visata susidomėjo ir kiti rašytojai, ir jam leidus, taip pat parašė kūrinių apie Moorcocko sugalvotus veikėjus. Tarp tokių rašytojų yra Brian Aldiss, M. John Harrison, Norman Spinrad, James Sallis, Steve Aylett, Karl Edward Wagner ir kiti. Moorcocko veikėjas Jerry Cornelius buvo paminėtas Alan Moore komiksų serijos „Išskirtinių džentelmenų lyga“ (angl. The League of Extraordinary Gentelmen) antroje dalyje, ir pats dalyvavo nuotykiuose trečioje dalyje. Prancūzų grafinių novelių autorius Moebius (Jean Giraud) taip pat išleido grafinę novelę apie Jerry Cornelius pavadinimu „Hermetiškas garažas“ (pranc. Le Garage Hermétique).

Michael Moorcock kūryba inspiravo ne vieną roko ir metalo grupę: Deep Purple[15], Summoning (ypač „Let Mortal Heroes Sing Your Fame“ albumą[16]), Blind Guardian (dainos „The Quest For Tanelorn“ (1992) ir „Tanelorn (Into The Void)“ (2010) apie pasikartojantį amžinajį Tanelorno miestą Moorcocko multivisatoje) ir kitas.

Apdovanojimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos ir šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]


Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.