Marinavas

Koordinatės: 54°25′0″ š. pl. 22°30′27″ r. ilg. / 54.41667°š. pl. 22.50750°r. ilg. / 54.41667; 22.50750
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Marinovo ežeras, Marinavas
Vieta Rusijos vėliava Rusija, Kaliningrado sritis
Plotas 0,42 km²
Kilmė ledyninis
Didžiausias gylis 7,6 m
Įteka Mečrupis
Išteka Marinavas
Žemėlapis rodantis vietą.
Marinovo ežeras, Marinavas
Koordinatės 54°25′0″ š. pl. 22°30′27″ r. ilg. / 54.41667°š. pl. 22.50750°r. ilg. / 54.41667; 22.50750

Marinavas[1] arba Marinovo ežeras (rus. Oзеро Мариново, vok. Marinowo See) – ežeras vakarų Rusijoje, Kaliningrado srities Nesterovo rajone.

Prie Marinovo ežero tarpukaryje sumedžiotas elnias. Dabar ši Johaneso Darzovo skulptūra stovi Tyrparke (Berlyno Frydrichsfeldo rajonas).

Aprašymas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vietinių gyventojų neoficialiai vadinamas ir Severnoje vardu. Įeina į Vištyčio gamtos parko (rus. Природный парк „Виштынецкий“) teritoriją. Šiaurės–pietų kryptimi ištįsusio ežero ilgis 1,5 km; vidutinis plotis 100 m; bendras paviršiaus plotas 0,42 km²; didžiausias gylis 7,6 m.[2] Šiaurėje įteka bevardis upelis, rytuose – Mečrupis (vok. Metschrup), o iš vakarinės dalies išteka Romintos dešinysis intakas Marinavas (rus. канава Майская).[3][4]

Miškinguose krantuose susiformavo skardžiai, jų aukštis iki 20 m. Ežeras visu perimetru apaugęs 15–20 m pločio nendrių juosta, vietomis išsiplėtusia iki 60 m. Pakraščiuose peri gausybė vandens paukščių. Dugnas smėlėtas, pasitaiko žvirgždo ir nugludintų akmenų. Telkšo 172,4 m virš jūros paviršiaus; dugno matomumas 1,6 m. Veisiasi lydekos, kuojos, ešeriai, karšiai ir raudės.[5]

Vandens telkinys, plytintis Sūduvos aukštumoje, susiformavo ledynmečiu ir, mokslininkų nuomone, yra senesnis nei Baltijos jūra. Rytiniame krante išsaugota nuožulni terasa, kurioje nužymėti vandens lygio pokyčiai poledyniniu laikotarpiu. Aplink stūkso rieduliais nusėtos moreninės kalvos, tarp jų ir Kaliningrado srities aukščiausia viršūnė – Dozoro kalnas (230,6 m),[6] XX a. pr. žemėlapiuose žymėtas kaip Lazdynkalnis (vok. Lasdinkalnis).[7]

Ežerą patogiausia pasiekti iš Pugačevo (liet. Šventiškių) gyvenvietės, nuo kurios jis nutolęs 3,5 km. Šiuo keliu iki Antrojo pasaulinio karo pasigrožėti Marinavu atvykdavo turistai – aplink vandens telkinį buvo nutiesti pėsčiųjų takai. Poilsiui buvo galima apsistoti atviroje arbatinėje, pastatytoje ežere ant į dugną sukaltų polių.

Visgi Marinavas ir jį supanti Romintos giria populiariausi buvo medžiotojų tarpe. Atsigerti vandens jiems žinomais takais rinkdavosi elnių kaimenės, jų medžioti atvykdavo pats Vokietijos kaizeris Vilhelmas II. Antrojo pasaulinio karo išvakarėse Romintos girią pamėgo vienas iš Trečiojo reicho vadeivų Hermanas Geringas, už trijų kilometrų nuo vandens telkinio pasistatęs medžiotojų poilsio namą. 1935 m. į Girią jis pasikvietė Vengrijos ministrą pirmininką Gyula Gömbös. Pastarajam medžioklė buvo itin sėkminga – prie Marinavo nušovė didžiulį daugiaragį elnią, Reicho vyriausiasis medžiotojas H. Geringas ta proga pasiūlė ežerą pervadinti į Gömbös (vok. Gömbös-See). Naujasis vandenvardis pakliuvo į žemėlapius, bet gyventojų tarpe neprigijo.[8][9]

Dabartiniais laikais netoli buvusios arbatinės įsikūrė turistinė bazė.[10][11] Ežero pakrantėmis galima keliauti numatytais vaizdingais maršrutais, vienas iš takų skirtas eiguliui Karlui Frydrichui Vilhelmui Reiffui (1814–1867), gynusiam tauriuosius elnius nuo įsisiautėjusių brakonierių. Vietą, kur nuo nusikaltėlių kulkos jis žuvo, žymi paminklinis akmuo.[12][13][14]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]