Marijampolės apskrities archyvas

Šį puslapį ar jo dalį reikia sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus.
Jei galite, sutvarkykite.

Marijampolės apskrities archyvas saugo 1986 tiesinius metrus dokumentų – per 242 tūkstančius bylų. Čia sukaupti didžiosios Sūduvos dalies – Marijampolės, Kazlų Rūdos, Kalvarijos savivaldybėse, Vilkaviškio ir Šakių rajonuose veikusių (nuo 1944 m.) ir veikiančių valstybinių įstaigų dokumentai. Saugyklose dokumentais užpildyta per 1,9 kilometrai lentynų. (735 fondai). Saugomi dokumentai sudaro du stambius kompleksus:
Pirmasis – sovietinės okupacijos laikotarpio – 1944–1989 metų dokumentai, iš viso 592 fondai. Tai vykdomųjų komitetų, kolūkių, architektų, teismų, notarų, švietimo įstaigų ir t. t. fondai.
Antrasis – 1990 metais, atstačius Lietuvos Nepriklausomybę. Pastarajame komplekse šiuo metu yra 143 fondai. Tai savivaldybių, seniūnijų, agrarinės reformos tarnybų, Marijampolės apskrities ir t.t fondai.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Svarbių dokumentų ir archyvų saugojimo tradicija Marijampolėje siekia XVIII a. vidurį, kai čia, prie Šešupės, Prienų seniūnas Butleris pasistatė Kvietiškio dvarą, pradėjo kurti miestelį ir marijonų vienuolyną. Vienuoliai rašė Marijampolės vienuolyno kroniką (šiuo metu ji saugoma Lietuvos centriniame valstybės archyve), kurioje atsispindėjo ne tik kasdieniai vienuolyno reikalai, bet ir kitos to meto aktualijos: Ketverių metų seimo nustatyti mokesčiai, 1795 ir 1831 metų sukilimai, prūsų valdžios veiksmai po Lietuvos ir Lenkijos valstybės padalijimo, prancūzų kariuomenės buvimas Marijampolėje 1807 m. ir t. t.
Pirmoji žinia apie Marijampolės apskrityje veikusį archyvą yra 1941 m. gegužės 28 d. raštas įstaigoms, raginantis pristatyti dokumentus į „apskrities archyvą“. (1940 m. Lietuvą okupavus SSRS kariuomenei, jau tų pačių metų rudenį archyvus savo žinion perėmė NKVD, todėl okupacinės sovietų valdžios nurodymu visa medžiaga, „turinti didžiulę valstybinę reikšmę, turėjo būti išsaugota ir panaudota NKVD organų darbe“)^[1].
Po antrosios okupacijos NKVD vėl „susirūpino“ archyvais: vykdant SSRS vyriausybės nutarimus, Marijampolės apskrities darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto pirmininko sprendimu įstaigoms nurodyta perduoti archyvui „buržuazinės Lietuvos ir vokiečių okupacijos laikų dokumentus“.
Archyvas savo darbą pradėjo 1944 m. rugsėjo 9 d. Jam skirtas patalpas, kuriose prieš karą dirbo miesto burmistras, sudarė salė ir trys kambariai. Patalpoms reikėjo skubaus remonto, taigi prieš įrengiant stelažus ir priimant saugoti dokumentus teko sutvarkyti krosnį ir netgi įdėti langus. Tuo metu archyvas priėmė saugoti apskrities viršininko, karinio komendanto, policijos viršininko, savivaldybių veikloje susidariusius dokumentus.
1956 m. archyvas išsikraustė į dar ankštesnes patalpas. Be to, vienas iš dviejų archyvui skirtų kambarių buvo pusrūsyje, o tai vėliau turėjo liūdnų pasekmių – 1960 m. pavasarį dokumentų saugyklą užtvindė vanduo ir dalis saugomų dokumentų buvo nepataisomai sugadinti.
1964 m. vietoj likviduotų rajonų valstybinių archyvų įsteigus 10 Lietuvos TSR centrinio valstybinio archyvo filialų, naujai įsteigtam Kapsuko filialui buvo pavesta kontroliuoti Kapsuko, Šakių ir Vilkaviškio rajonų įstaigas, įmones bei organizacijas bei priimti saugoti šių įstaigų dokumentus. Nuo 1966 m. iki 1969 m., kai archyvas persikėlė į naujai sutvarkytas 510 m2 buvusios bažnyčios patalpas, dėl vietos stokos dokumentai iš įstaigų saugoti nebuvo priimami, netgi priešingai – kai kurie fondai buvo grąžinti įstaigoms, dalis jų perduota Centriniam valstybiniam archyvui. 1990 m. bažnyčios pastatą grąžinus tikintiesiems, archyvas persikraustė į dabartines patalpas P. Butlerienės g. 9.