Marija Andziulytė-Ruginienė
| Marija Andziulytė-Ruginienė | |
|---|---|
| Gimė | 1896 m. gruodžio 6 d. Smalinyčios k., Paežerių valsčius |
| Mirė | 1973 m. spalio 10 d. (76 metai) Kaunas |
| Tautybė | lietuvė |
| Tėvas | Jonas Andziulis |
| Motina | Uršulė Andziulienė |
| Sutuoktinis (-ė) | Klemensas Ruginis |
| Veikla | mokslininkė, pedagogė |
| Sritis | istorija, filosofija |
| Išsilavinimas | Fribūro universitetas |
| Žymūs studentai | Salomėja Nėris |
Marija Andziulytė-Ruginienė (1896 m. gruodžio 6 d. Smalinyčios kaime, Paežerių valsčius (dab. Pilviškių seniūnija), Vilkaviškio apskritis – 1973 m. spalio 10 d. Kaune) – pirmoji istorijos mokslų daktarė moteris Lietuvoje.[1]
Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Šeima[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Marija Andziulytė-Ruginienė gimė Jono ir Uršulės Andziulių šeimoje. Uršulė buvo medicinos gydytojo Juozo Kauko sesuo. 1897 m. mirė, palikusi du vaikus: sūnų Vincą ir dukrą Mariją, kuriai tuo metu buvo tik vieneri. Pradžioje vaikus augino močiutė. Tačiau vėliau vaikais daugiausiai rūpinosi tėvas. Jonas Andziulis buvo to meto Lietuvos politinis bei visuomenės veikėjas.[1]
Išsilavinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1904 m. M. Andziulytė-Ruginienė pradėjo lankyti Paežerių mokyklą. 1907 m. įstojo į Marijampolės „Žiburio“ progimnaziją, kurioje mokėsi dvejus metus. 1909 m. persikėlė į Vilkaviškyje įkurtą mergaičių gimnaziją, kurią baigė 1914 m.[1]
Baigusi gimnaziją persikėlė į Maskvą ir pradėjo studijuoti Šaniavskio liaudies universitete, Istorijos-filologijos fakultete. 1916 m. persikėlė į Sankt Peterburgą ir toliau tęsė studijas. Studijų metais vakarinėje mokykloje dėstė lietuvių kalbą ir geografiją.
Dalyvavo įvairiuose lietuvių bendruomenės renginiuose. Juose rinkdavosi ne tik studentai, bet ir lietuviai inteligentai. Šiuose susibūrimuose ir kituose renginiuose ji sutiko Juozą Tumą-Vaižgantą, Stasį Šilingą, Petrą Leoną ir kitas žinomesnes asmenybes. Sankt Peterburge susipažino ir su Vincu Mykolaičiu-Putinu.[1]
1918 m. pradėjo mokytis Fribūro universiteto istorijos filosofijos fakultete. Studijuojama įstojo į lietuvių studentų korporaciją. Nuo 1919 m. buvo jos vicepirmininkė. 1923 m. už disertaciją „Die Gründung des Bistums Samaiten“ („Apie Žemaičių christianizacijos pradžią“) gavo filosofijos daktarės laipsnį.[2]
Gerai mokėjo lenkų, rusų, prancūzų, vokiečių ir lotynų kalbas.[1]
Pedagoginė ir mokslinė veikla[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Ypač reikšminga jos veiklos kryptis buvo pedagoginis darbas. 1923 m. sugrįžusi iš Šveicarijos į Lietuvą, pradėjo dirbti Vilkaviškio „Žiburio“ gimnazijoje, kur vyresnių klasių mokiniams, tarp kurių buvo ir Salomėja Nėris, dėstė istoriją. Nuo 1923 m. iki 1926 m. dirbo mokytoja Lietuvos Moterų Kultūros draugijos mokytojų seminarijoje. Joje mokė istoriją ir pedagogiką. Vėliau buvo Kauno „Saulės“ mokytojų seminarijos direktorė.[3] Nuo 1938 m. iki 1939 m. dėstė ir Ukmergės mokytojų seminarijoje.
Kita M. Andziulytės-Ruginienės darbo kryptis buvo mokslo populiarinimas. Prieš Antrajį pasaulinį karą iki sovietų okupacijos ji rašė Vaidilutės slapyvardžiu vidurinių amžių, Lietuvos istorijos, kultūros ir pedagogikos klausimais straipsnius į „Ateities“, „Moters“, „Draugijos“, „Kultūros“, „Naujosios Vaidilutės“, „Tautos mokyklos“, „Lietuvos mokyklos“ ir kitus leidinius.[1]
Dalydavo Lietuvos Katalikų ir mokslo mėgėjų suvažiavimuose. Pirmajame jų suvažiavime, kuris vyko 1933 m. Kaune, ji skaitė pranešimą „Moters būklė viduriniais amžiais ir moterų emancipacija“. Pranešime pabrėžė lietuvių moterų vaidmenį išsaugojant lietuvių kalbą.[4]
1936 m. spaudoje paskelbė savo papildytą ir išplėstą disertaciją. 1937 m. buvo išleista jos monografija „Žemaičių christianizacijos pradžia“.
Parašė dvi nedideles mokslines studijas ir pluoštą atsiminimų apie įžymius žmones, su kuriais jai teko bendrauti. Pirmoji jos studija „Trumpa vieno Lietuvos kampelio istorija“. Antroji studija „Pirmoji Lietuvos vidurinė mokykla su dėstoma lietuvių kalba“. Atsiminimai: „Trys susitikimai su Salomėja Nėrimi“, „Iš susitikimų su J. Tumu-Vaižgantu“, „V. Mykolaitis-Putinas Šveicarijoje“.[1]
Okupacinis laikotarpis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1941 m. M. Andziulytės-Ruginienės vyras Klemensas Ruginis buvo suimtas ir ištremtas į Sibirą. Iš ten sugrįžo tik 1956 m. Būdama tremtinio K. Ruginio žmona, M. Andziulytė-Ruginienė turėjo nutraukti mokslinę ir pedagoginę veiklą. Iš mokytojos pareigų ji buvo atleista ir toje pačioje gimnazijoje paskirta sekretore, kuria dirbo iki pensijos (1956 m.)[1]
Mirtis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
M. Andziulytė-Ruginienė mirė 1973 m. spalio 10 d. Kaune. Vykdant pedagogės mokslininkės valią, jos palaikai iš Kauno buvo perkelti į Paežerius (Vilkaviškio raj.) ir palaidoti greta motinos.[1]
Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ 1,0 1,1 1,2 1,3 1,4 1,5 1,6 1,7 1,8 Feliksas Sliesoriūnas, „Marija Andziulytė-Ruginienė – pirmoji lietuvė istorijos mokslų daktarė”, „Istorija“, Nr. 40, 1999 m., p. 30–37.
- ↑ „Vienos nuotraukos istorija“
- ↑ „Pirmosios profesionalios lietuvos istorikės 1918 – 1940 m.”
- ↑ „Katalikiškoji moterų judėjimo srovė Lietuvoje (1907-1940)“