Maria Rodziewiczówna

Marija Rodzevičuvna lenk. Maria Rodziewiczówna

Marija Rodzevičuvna 1889 m.

Herbas Łuk

Gimė	1864 m. vasario 2 d. Peniugos kaimas, Gardino gubernija
Mirė	1944 m. lapkričio 6 d. (80 metų) Leonuvo dvaras, Lodzės vaivadija
Tėvas	Henrikas Rodzevič
Motina	Amelija Kušeniecka

Veikla	rašytoja pozityvistė, visuomenės veikėja

Žymūs apdovanojimai
Elzės Ožeškienės premija (1934 m.)

Vikiteka	Maria Rodziewiczówna
Parašas

Marija Rodzevičuvna (lenk. Maria Rodziewiczówna; 1864 m. vasario 2 d. Gardino gubernijos Valkavisko apskrities Peniugos kaime – 1944 m. lapkričio 6 d. Lodzės vaivadijos Skernevicių valsčiaus Leonuvo dvare. Palaidota Povonzkų kapinėse Varšuvoje) – lenkų rašytoja pozityvistė ir visuomenės veikėja.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Gimė smulkių bajorų šeimoje. Tėvai už pagalbą 1863 m. sukilėliams (slėpė jų ginklus) buvo ištremti į Sibirą, mažąją Mariją augino grafienė Marija Skirmuntienė dvare prie Pinsko. 1871 m. po amnestijos iš tremties grįžo tėvai ir, negalėdami apsigyventi savo dvare Peniugoje (buvo konfiskuotas), apsistojo Varšuvoje bei pasiėmė dukrą pas save. Šeimos materialinė padėtis buvo sunki, todėl Marija pradėjo dirbti, o nuo 1876 m. gyveno ir mokėsi pas Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo vargdienes seseris Jarlovieco vienuolyne Polesėje.

Po tėvo mirties, nuo 1887 m. Marija Rodzevičuvna pamažu perėmė iš bevaikio tėvo brolio paveldėtą Grušavos dvarą Polesėje. Nusikirpo trumpai plaukus ir pradėjo ūkininkauti. Nors ūkis buvo didelis (1533 ha), bet jį slėgė skolos, o tik trečdalis žemių buvo naudojamos. Dėvėdavo vyriškus rūbus ir kartu su kumečiais dirbdavo sunkius fizinius darbus. Pamažu finansiniai reikalai gerėjo. Žiemomis persikeldavo į Varšuvą, taip pat keliaudavo po Vakarų Europą.

Įsitraukė į visuomeninį darbą, 1906 m. įkūrė slaptą moterų draugiją Uniją. Pirmojo pasaulinio karo metais Varšuvoje įkūrė valgyklą vargšams, materialiai padėdavo karo pabėgėliams. 1919–1920 m. inicijavo žemės ūkio kooperatyvų steigimą Grušavoje. Lenkų–sovietų karo metu organizavo moterų komitetą, kuris talkino kariškiams. Priklausė Varšuvos teosofų draugijai ir Kraštiečių draugijai. 1937 m. įstojo į pilsudskininkų organizaciją Tautos susivienijimo stovykla (OZN). Antrojo pasaulinio karo metais gyveno Varšuvoje ir jos apylinkėse.

Kūryba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Literatūroje debiutavo 1882 m., kai viename iš Varšuvos žurnalų Maro slapyvardžiu išspausdino dvejas noveles. Vėliau taip pat periodinėje spaudoje pasirodė jos apsakymas ir humoreska. Bet didžiausios sėkmės 1887 m. sulaukė apysaka „Baisusis senelis“, nugalėjusi žurnalo „Swit“ literatūriniame konkurse. 1934 m. buvo įvertinta kraštietės Elzės Ožeškienės premija, o po metų Lenkijos literatūros akademija jai pripažino „Auksinių laurų“ apdovanojimą. Jos kūrybinis palikimas, įskaitant laiškus, yra labai didelis ir menkai tyrinėtas.

Ryšiai su Lietuva[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Gardino apylinkėse, kur gyveno rašytoja, dar buvo gyvos LDK bajorų tradicijos. Ji pasirašinėjo lietuvišku slapyvardžiu „Žmogus“, išgyveno lietuvių spaudos draudimą. Apysakose gvildeno politines problemas, lenkų ir lietuvių konfliktą. Net keturių lietuviškų leidimų sulaukė jos romanas „Dievaitis“, kuriame veiksmas vyksta Žemaitijoje, prie Dubysos.

Kūriniai buvo spausdinami lietuvių laikraščiuose: Vienybėje Lietuvnikų 1890–1902 m., Varpe 1892–1893 m., Tėvynėje 1897 m., Garse Amerikos lietuvių 1897–1898 m., Vilniaus žiniose 1905 m., Žemdirbyje 1912 m.

Atskirai išleisti: „Dievaitis“ (Plimutas, 1891 m. ir Šiauliai, 1908 m.; Kaunas, 1922 m. ir Vilnius, 1993 m.); „Tetervinams burkuojant“ (Šenandoa, 1897 m.); „Anima vilis“ (Šenandoa, 1898 m. ir 1907 m.); „Skriauda“ (Kaunas, 1937 m.); „Testamentas“ (Kaunas, 1937 m.); „Žemių dulkės“ (Plimutas, 1902 m. ir Kaunas, 1931 m.); „Pempės“ (Šiauliai, 1927m.); „Baisusis senelis“ (Kaunas, 1931 m. ir 2011 m.); „Skriauda“ (Kaunas, 1937 m.); „Testamentas“ (Kaunas, 1937 m.); „Lotoso žiedas“ (Kaunas, 1939 m.); „Moteris“ (Vilnius, 1995 m.).

Bibliografija (pasirinktinai)[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Straszny dziadunio (1886 m.)
Dewajtis (1887 m.)
Między ustami a brzegiem pucharu (1888 m.)
Kwiat lotosu^{[neveikianti nuoroda]} (1889 m.)
Ona^{[neveikianti nuoroda]} (1890 m.)
Szary proch (1890 m.)

Hrywda^{[neveikianti nuoroda]} (1892 m.)
Anima Vilis (1893 m.)
Magnat^{[neveikianti nuoroda]} (1901 m.)
Macierz (1903 m.)
Lato leśnych ludzi (1920 m.)

Įvertinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lenkijos atgimimo ordino Komandoro kryžius (1937 m.)
Lenkijos atgimimo ordino Karininko kryžius (1924 m.)
Lenkijos literatūros akademijos Auksiniai laurai (1935 m.)
Elzės Ožeškienės premija (1934 m.)

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vikiteka: Maria Rodziewiczówna – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Cecylia Walewska. Maria Rodziewiczówna. Twórczość, życie, czyn. Szkic syntetyczny. W dniach jubileuszowych czterdziestolecia pracy pisarskiej i działalności społecznej autorki – Warszawa, 13 III 1927 r.
Anna Zahorska. Maria Rodziewiczówna i jej dzieła – Poznań: Wydawnictwo Polskie R. Wegner, 1931
Kazimierz Czachowski. Maria Rodziewiczówna na tle swoich powieści – Poznań: Wydawnictwo Polskie R. Wegner, 1935
Kurzyna M. Maria Rodziewiczówna 1863-1944 // Obraz literatury polskiej XIX i XX wieku, seria V, Literatura okresu Młodej Polski, t. 3 – Kraków, 1973
Anna Martuszewska. Jak szumi Dewajtis? Studia o powieściach Marii Rodziewiczówny – Kraków: Wydawnictwo Literackie, 1989