Machtergraifungas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Memorialas Berlyne, skirtas paminėti visiems 96 Reichstago nariams, nužudytiems nacistų po A. Hitlerio atėjimo į valdžią.
Po vieną plokštę kiekvienam asmeniui

Machtergraifungas (vok. Machtergreifung – 'valdžios užgrobimas', arba Machtübernahme – valdžios perėmimas) – terminas, skirtas apibūdinti 1933 m. sausio 30 d. nacistų valdžios užėmimui Vokietijoje. Tą dieną Paulis fon Hindenburgas Vokietijos kancleriu paskyrė Adolfą Hitlerį, ir šalyje buvo įvesta diktatūra. Ši data taip pat laikoma Trečiojo Reicho pradžia.

Terminą Machtergreifung sugalvojo nacistai, norėdami savo veiksmus parodyti kaip teigiamus ir gerus (alternatyva šiam terminui buvo Nationale Erhebung (Nacionalinis iškilimas). Dabar terminas vartojamas apibūdinti nelegaliam atėjimui į valdžią ir siejamas tik su nacistais. Tuo tarpu terminas Machtübernahme yra skirtas apibūdinti bet kokiam atėjimui į valdžią ir ne visada yra siejamas su nacistais. Šiandien kyla daug diskusijų dėl šių terminų teisingumo juos verčiant iš vokiečių kalbos, todėl kaip alternatyva buvo pasiūlyta kitų variantų: Machtübertragung (valdžios perdavimas) arba Machterschleichung (tylus valdžios perėmimas).

Kitas pavadinimas, dažnai vartojamas šiam įvykiui apibūdinti, yra Rudoji revoliucija.[1]

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

1933 m. sausio 30 d. vakarą po Berlyną žygiuoja SA daliniai, minėdami A. Hitlerio atėjimą į valdžią

Po nepavykusio Alaus pučo (1923 m. lapkričio 9 d.) nacistai pasimokė ir sukūrė „legalią strategiją“ (vok. Legalitätsstrategie) teisėtai užgrobti valdžią.

1932 m. vyko nauji rinkimai į Veimaro respublikos prezidento postą. Juo antrą kartą buvo išrinktas P. fon Hindenburgas. 1933 m. Vokietijoje prasidėjo politiniai neramumai, kilę daugiausia dėl prastos Vokietijos ekonominės padėties: Vokietijoje keli milijonai žmonių neturėjo darbo, tūkstančiai verslininkų ir žemdirbių buvo sužlugdyti, pinigai nuvertėję ir kainos pakilusios. A. Hitlerio partija pažadėjo panaikinti nedarbą, be to, jie atvirai priekaištavo Versalio sutarčiai ir norėjo nutraukti kontribucijų mokėjimą užsieniui. Taip pat, to meto Vokietijoje nebuvo konstitucijos, kuri galėtų užtikrinti stiprią vyriausybę. A. Hitleris tapo populiariausiu vadovu P. fon Hindenburgo. Kadangi rinkimus į Reichstagą 1932 m. laimėjo nacionalsocialistai (nacistai), P. fon Hindenburgas paskyrė A. Hitlerį reichskancleriu.

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Toland, John. Hitler: The Pictorial Documentary of his Life (Garden City, New York: Doubleday & Sons, 1978) Chapter 5 "The Brown Revolution" p. 42-60

Literatūra[taisyti | redaguoti kodą]

  • Evans, Richard J. (2003), The Coming Of The Third Reich, London: Allen Lane, ISBN 071399648X .
  • Frei, Norbert (1983), Vierteljahrshefte für Zeitgeschichte (VfZ) 31: 136–145  (Vok.).
  • , 1986, ISBN 3518112708  (Vok.).
  • The Concise History Encyclopedia (liet. Istorijos enciklopedija), Vilnius: AKTĖJA (lietuviškas leidimas), 2003, ISBN 9955-529-34-2