Lyčiakovo kapinės

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Lyčiakovo kapinės

Lyčiakovo kapinės
Vieta Lvovas, Ukraina
Plotas 40 hektarų
Naudotas nuo XVI a.

Lyčiakovo kapinės (ukr. Лича́ківський цви́нтар, lenk. Cmentarz Łyczakowski, rus. Лыча́ковское кла́дбище) – istorinis-memorialinis Ukrainos muziejus-nekropolis, išsidėstęs Lvove, istorinėje miesto Lyčiakovo vietovėje. Tai vienos seniausių Ukrainos kapinių.

Kapinių adresas: Lvovas, Miečnikovo g. 33. Kapinių direktorius Michailas Nagajus.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindiniai Lyčiakovo kapinių vartai 1900 metais
Lyčiakovo kapinių žemėlapis
Lyčiakovo kapinių planas

Lyčiakovo kapinės įkurtos XVI a., nors yra duomenų, jog jau XIII a. kapinių teritorijoje buvo laidojamos maro epidemijos aukos. 1783–1784 m. pagal Habsburgų monarchijos imperatoriaus Juozapo II dekretus aplink uždarytas Lvovo bažnyčias ir cerkves buvo įkurtos keturios užmiesčio kapinės. Iš jų iki šių dienų išliko tik Lyčiakovo kapinės. Pats seniausias šių kapinių antkapis datuojamas 1675 m. Lyčiakovo nekropolyje priskaičiuojama daugiau kaip trys tūkstančiai paminklų ir kriptų. Tarp jų yra antkapių, kuriuos sukūrė skulptoriai: Gartmanas Vitveras, Antonas ir Johanas Šimzeriai, Abelis Martynas Perjė, Julijanas Markovskis, Tadeušas Borončas, Paulius Eutelis, Leonardas Markoni, Grigorijus Kuznevičius, Sergejus Litvinenko ir kt.[1]

Kapinėse buvo laidojami daugiausiai turtingi ir žymūs miesto gyventojai, nors jau XVI a. pradžioje ši teritorija buvo naudojama nepasiturinčių žmonių laidojimui. Palaidotųjų tautybė buvo skirtinga, tai patvirtina užrašai ant paminklų skirtingomis kalbomis: lotynų, lenkų, vokiečių, olandų, rumunų, graikų. Seniausias užrašas rusų kalba yra ant ukrainiečių mokslininko, istoriko ir kraštotyrininko Deniso Zubrickio (1777–1862) kapo.[2]

Kapinės pradėtos pildyti nuo kvartalų, kurie dabar užima 6, 7, 9, 10, 14 laukus. Seniausi išlikę kapinių antkapiniai paminklai datuojami 1787 ir 1797 m.

Kapinių teritorija 1790, 1804 ir 1808 m. buvo smarkiai išplėsta, įsigijus gretimus žemės sklypus iš privačių savininkų. Kitas kapinių išplėtimas įvyko 1856 m. Tada Lvovo universiteto botanikas Karlas Baueris kartu su kapinių vedėju Titu Tuševskiu sutvarkė nekropolio teritoriją. Buvo suplanuotos alėjos ir takai, kapinėms suteiktas parko teritorijos statusas.

Pagal Austrijos įstatymus kapai, kurie nebuvo prižiūrimi ir už kuriuos nebuvo mokamas mokestis 25 metus, galėjo būti iškasti arba pakeisti naujais kapais. Lyčiakovo kapinėse buvo sumontuotas akmens smulkintuvas seniems paminklams susmulkinti. Gauta medžiaga buvo naudojama kapinių mūrinės tvoros pamatams ir takams nutiesti.[3] Dėl to kapinėse išlikę ne tiek daug antkapinių paminklų, kurie yra trijų šimtų metų senumo, išskyrus plokštę su armėnišku užrašu, datuojamą 1675 m. ir dar keletą antkapių. 1875–1876 m. skulptoriai Leopoldas Šimzeris ir Juzefas Šidlovskis iš senų antkapinių paminklų iškalė akmeninius neogotikinius vartus, kuriuos suprojektavo architektas Juliušas Hochbergeris. Ant vartų yra sumontuotas Emilio Schrödlo paveikslas, kuriame pavaizduotas Jėzus Kristus.[4]

Tarpukariu nauji paminklai darėsi vis tipiškesni. Skulptūros vaidmuo, dekoruojant antkapius, žymiai sumažėjo. Šios tendencijos nebuvo įmanoma įveikti net 1922 m. sukūrus komisiją, kuriai vadovavo Ignacas Dreksleris ir Vitoldas Dolynskis. Komisija kontroliavo paminklų meninį lygį.[5] Tuo pačiu metu, 1920 m., Dreksleris sukūrė projektą, kuriuo buvo siekta išplėsti kapines ir patobulinti jų planavimą.[6]

1939 m. spalio mėn. pabaigoje pasklido gandai apie pasirengimą sukilimui prieš sovietinę okupaciją. Ieškodama ginklų, NKVD pareigūnai apieškojo Lyčiakovo ir Janivo kapinių kapus.[7] II pasaulinio karo metu kapinės buvo apleistos. Kai kurie antkapiai buvo sunaikinti. Po karo kapinėse buvo pradėti statyti laidojimo namų pagaminti standartiniai antkapiai.

Dėl neapgalvotos naujų palaidojimų vietų paskirstymo tvarkos, netinkamo žmonių, kurių šeimos persikėlė į Lenkiją, kapų priežiūros, lėšų trūkumo kapinėms apsaugoti buvo padaryta didelė žala bei sunaikinta ar apgadinta daugybė didelės meninės vertės paminklų. Dėl to nuo 1970 m. vidurio Lvovo visuomenė, kūrybinės inteligentijos atstovai, Ukrainos istorinių ir kultūros paminklų apsaugos draugija, žiniasklaida ne kartą kreipėsi į valdžios institucijas, kad kapinėms būtų suteiktas saugotino paminklo statusas, saugomas ir atkuriamas jų meninis palikimas. 1975 m. laidojimas kapinėse uždarytas. Išimtys daromos tik ypač garsiems asmenims, šeimoms, turinčioms savo kapus.

Svarbų vaidmenį, saugant Lyčiakovo kapinių paminklus, atliko draugija, pavadinimu „Товариство Лева”, kurios nariai 1987 m. pavasarį įsipareigojo atkurti kapus. Jaunimą tam motyvavo Fiodoro Bratyšano straipsnis „Apleistas kapas“, skelbtas žurnale „Дзвін“ (1987 m., Nr. 3), kuriame buvo pasakojama apie vandalizmo išpuolius Lyčiakovo kapinėse ir garsių Ukrainos politinių bei kultūros veikėjų kapų sunaikinimą.[8]

1990 m. liepos 10 d. Lvovo miesto nacionalinės deputatų tarybos sprendimu Lyčiakovo kapinių teritorija buvo paskelbta istoriniu ir kultūriniu draustiniu. 1991 m. kapinėse atidarytas Šlovės kalnelis. 2001 m. muziejuje buvo įsteigtas mokslinis skyrius, skirtas tyrinėti ir populiarinti su kapinėmis susijusius klausimus.

Koplyčios[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kušečiunovičių ir Kiselkovų šeimų koplyčios Lyčiakovo kapinėse
Dunino-Borkovskio koplyčia Lyčiakovo kapinėse

Kapinėse yra 24 koplyčios – tai turtingų, dažniausiai kilmingų šeimų kapai. Pirmosios prie pagrindinio kapinių įėjimo stovinčios dvi koplyčios neoromantinio stiliaus, tai Kušečiunovičių ir Kiselkovų šeimų koplyčios (architektas Filipas Pokutynskis). Taip pat stovi neoklasikinės Moledzinskių, Adamskių, Lodzynskių, Bačevskių šeimų koplyčios (pastarosios suprojektavo Janas Šulcas). Toliausiai nuo pagrindinio įėjimo yra neogotikinė Cetnerių koplyčia, kurią 1890–1891 m. pastatė Ivano Levynskio firma pagal Jano Tomašo Kudelskio projektą. Skulptūros puošyba tikriausiai priklauso skulptoriui Petrui Garasimovičiui.[9]

Seniausią koplyčią, klasicizmo stiliaus, 1812 m. pastatė nežinomas architektas. Ją užsakė Leonardas Vincentas Duninas-Borkovskis po žmonos mirties. Koplyčios fasadą puošė bronzinis šeimos herbas „Gulbė“. Puošmena buvo vainikuota Charono statula, tarp portiko kolonų buvo pavaizduotos gedinčios moters ir jauno vyro – statulos. Skulptūrinės puošybos autorius buvo Hartmannas Vitveris. 1880 m. Jurijaus Dunino-Borkovskio prašymu vienai iš šios šeimos atšakų buvo pastatyta antroji koplyčia. Architektūros atžvilgiu ji yra daug kuklesnė. Sovietmečiu abi koplyčios smarkiai apgriautos, degė. Po 1990 m. abu pastatai atstatyti.[10]

1885 m. buvo pastatyta Barčevskių koplyčia. Ji buvo pagaminta vien tik iš skaldyto akmens, architektūra derina neoromaninį ir neobizantinį stilius. Bendras mauzoliejaus plotas kartu su gretima teritorija siekia 200 kvadratinių metrų. Architekto Vladislavo Halytskio projektą įgyvendino Leopoldo Šimzerio įmonė. 1941 m. Lvovo bombardavimo metu buvo sugadintas koplyčios kupolas. Šioje koplyčioje palaidotas dvarininkas Probusas Barčevskis (1833–1884) ir keli artimi jo giminaičiai.[11]

Koplyčios taip pat buvo pastatytos teritorijoje, kurioje palaidoti 1918–1919 m. mūšių už Lvovą dalyviai (architektas Rudolfas Indruchas) ir Ukrainos šlovės laidojimo lauke (architektas Oleksandras Yarema). Kitos koplyčios: Morovskių (3-asis laukas), Golombovų (8-asis laukas), Michalinos Gumovskos – Cholonevskos (1851–1889) (71-as laukas), Painončkovskių (57-as laukas) ir kt.

Memorialas Ukrainos nacionalinės kariuomenės kariams[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Memorialas, skirtas Ukrainos nacionalinės kariuomenės kariams (УГА)

Ukrainos nacionalinių-patriotinių organizacijų pastangomis, padedant veteranų – emigrantų judėjimui, Lyčiakovo kapinėse buvo įrengtas memorialas palaidotiems Ukrainos nacionalinės kariuomenės kariams, įskaitant „Galičinos“ divizijos kareivius. Memorialo teritorijoje specialiai prižiūrint divizijos veteranui, veteranų – emigrantų judėjimo ir judėjimo „Plast“ veikėjui Jurijui Ferencevičiui, buvo sukurti ir pastatyti memorialai ant Žbiro kalno ir prie „Червоное“ kaimo.[12]

Memorialas 1831 m. ir 1863 m. sukilimų dalyviams[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vieni seniausių kapinėse yra 1831 m. sukilimo dalyvių kapai. Iš pradžių sukilėliai buvo laidojami įprastu būdu. Kapinių teritorijoje išlikę 146 tokie kapai. 1880 m., 1831 m. sukilimo 50-mečio išvakarėse, miestas atidarė specialią teritoriją (dabar 71 laukas), kad sukurtų atskirą panteoną, kuriame palaidoti 47 sukilimo veteranai. Aikštelės viduryje buvo pastatytas paminklas – didelis simbolinis sarkofagas, iš dalies apvyniotas vėliava, ant kurio buvo pakabinti sulankstyti kalavijai ir „ulono“ šalmas (skulptorius Henrikas Perieris). Ant sarkofago iškaltas užrašas: „Exoriare aliquis nostris ex ossibus ultor”, žemiau kitas užrašas – „Weteranom Wojska Polskiego z 1830/31 r.“. Sovietmečiu dalis sukilėlių kapinių buvo sunaikinta, organizuojant kai kurių partijos veikėjų palaidojimą.[13]

Užpakalinėje kapinių dalyje, atskirame lauke, pažymėtame originaliais plieniniais kryžiais, yra „1863 m. sukilėlių kalnas“. Čia palaidota apie 230 1863 m. sukilimo dalyvių, tarp jų Lenkijos centrinio nacionalinio komiteto narys Bronislovas Švarcas, garsus zoologas Benediktas Dybovskis ir kt.

Šiame kalne yra palaidotų ir sukilėlių, gimusių Lietuvoje. Restauruotas memorialo centrinis lietuvio Simono Vizūno Šidlovskio antkapinis paminklas. Čia palaidotas ir Galicijos leidėjas, 1863 m. sukilimo dalyvis Adomas Dominykas Bartuševičius.[14]

Galerija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Lvovo gynėjų kapai
    Lvovo gynėjų kapai
  • Jozefinos Markovskos antkapis
    Jozefinos Markovskos antkapis
  • ATR istoriją tyrusio Karolio Šainochos antkapis su Lietuvos–Lenkijos–Ukrainos herbu (prie skulptūros pagrindo, dešinėje)
    ATR istoriją tyrusio Karolio Šainochos antkapis su Lietuvos–Lenkijos–Ukrainos herbu (prie skulptūros pagrindo, dešinėje)
  • 1863 m. sukilimo vėliavininko Simono Vizūno Šidlovskio paminklas
    1863 m. sukilimo vėliavininko Simono Vizūno Šidlovskio paminklas
  • Garsaus ukrainiečių poeto Ivano Franko paminklas
    Garsaus ukrainiečių poeto Ivano Franko paminklas
  • Armėnų katalikų vyskupo Kirilo Stefanovičiaus antkapis
    Armėnų katalikų vyskupo Kirilo Stefanovičiaus antkapis
Vikiteka: Lyčiakovo kapinės – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. ↑ Харчук Х. Р. Формування Личаківського некрополя у Львові (ХVII – XX століття) // Вісник Львівської комерційної академії. Серія: Гуманітарні науки – 2013 – Вип. 11 – С. 232–239.
  2. ↑ Харчук Х. Р. Формування Личаківського некрополя у Львові (ХVII – XX століття) // Вісник Львівської комерційної академії. Серія: Гуманітарні науки – 2013 – Вип. 11 – С. 232–239.
  3. ↑ Ярина Коваль. ДОЛІ ТА ПАМ’ЯТНИКИ. Стежками Личаківського цвинтаря у Львові. [1]
  4. ↑ Biriulow J. Rzeźba lwowska. – Warszawa: Neriton, 2007. – S. 68, 161. – ISBN 978-83-7543-009-7.
  5. ↑ Cielątkowska R. Architektura i urbanistyka Lwowa II Rzeczypospolitej. – Gdańsk: Art-Styl, 1998. – S. 80. – ISBN 83-905682-7-6.
  6. ↑ Бірюльов Ю. О. Дрекслер Ігнатій-Тадей // Енциклопедія сучасної України. – К : Національна академія наук України, Наукове товариство імені Шевченка, 2008. – Т. 8. – С. 394. – ISBN 978-966-02-4458-0.
  7. ↑ Senze A. Z tamtych lat, z tamtych dni (2) // Cracovia Leopolis. – 2007. – № 2 (50). – S. 13. – ISSN 1234-8600.
  8. ↑ Товариство Лева. [2] Archyvuota kopija 2017-08-17 iš Wayback Machine projekto.
  9. ↑ Biriulow J. Rzeźba…- S. 165–166.
  10. ↑ Криса Л., Фіголь Р. Личаківський некрополь. – Львів, 2006. – С. 65-66. – ISBN 966-8955-00-5.
  11. ↑ Криса Л., Фіголь Р. Личаківський… – С. 66—68.
  12. ↑ Дяків М. Відійшов на Вічну Ватру пластун сеньйор керівництва Юрій Ференцевич з куреня «Ватага Бурлаків» // «Пластовий портал» (www.plast.org.ua) 15.02.2011.
  13. ↑ Medyński A. Żelazna kompania na Łyczakowie // Cracovia Leopolis. – № 1 (69). – 2012. – S. 4—6.
  14. ↑ Rūta Lankininkaitė, Lvove daugėja su Lietuva susijusių vietų, LRT TV naujienų tarnyba, LRT.lt, 2015. [3]
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Lyčiakovo_kapinės&oldid=6882756"