Lietuvos ir Rusijos žemių draugija

Lietuvos ir Rusijos žemių draugija (lenk. Towarzystwo Litewskie i Ziem Ruskich) – 1831 m. sukilimo dalyvių, emigravusių iš buvusios LDK teritorijos, kultūros–švietimo organizacija Paryžiuje.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pralaimėjus 1831 m. sukilimui, nemaža dalis kovotojų sugebėjo atitrūkti nuo persekiojančios Rusijos caro kariuomenės ir atsidūrė Vakarų Europoje. Prancūzijos sostinėje susitelkė apie 9 tūkst. pabėgelių, tame tarpe apie 1500–1700 išeivių iš LDK žemių. Tai buvo europiečius stebinantis reiškinys, lietuvių–lenkų visuomenėje netrukus pavadintas Didžiąja emigracija.

Paryžiuje susitelkę Lietuvos bajorai prancūzų buvo nuolat klausinėjami: Iš kur atvyko? Kodėl turėjo emigruoti? Subrendo mintis telkti ir skleisti medžiagą apie gimtąją šalį ir jos gyventojus, rinkti 1831 m. sukilėlių prisiminimus apie buvusius kovinius žygius. Ši veikla ne tik turėjo ugdyti augantį jaunimą patriotine dvasia, bet ir sukilimo bendradalyviams iš Lenkijos Karalystės parodyti, kad Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybingumo tradicijos tebėra gyvos.

Bendraminčiai steigiamajam posėdžiui susirinko 1831 m. gruodžio 10 d. Naujoji organizacija buvo pavadinta Lietuvos draugija, jos pirmininku išrinktas Cezaris Pliateris, sekretoriumi – Leonardas Chodzka, pastarąjį po to pakeitė Feliksas Vrotnovskis. Vėliau į draugiją įstojo sukilėliai iš Ukrainos ir Baltarusijos, todėl 1832 m. kovo 4 d. organizacija pervadinta į Lietuvos ir Rusijos žemių draugiją. Nariais įsirašė: Ipolitas Klimaševskis, Karolis Vodzinskis, Valerijonas Petkevičius, Jonas Grotkovskis, Karolis Leščinskis, Mykolas Prozoras, Juozapas Zenkovičius, Aleksandras Volotkovičius, Liudvikas Zambžickis, Adomas Kolyška, Ignacijus Kliukovskis, Antanas Pžetiševskis, Kazimieras Rutkovskis, Juozapas Straševičius, Jonas Janiševskis, Aleksandras Rypinskis, Pranciškus Šemiota, Jonas Činskis, Petras Kopčinskis, Anupras Jacevičius, Vincentas Bortkevičius ir kt.

Veikla[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Buvo rengiami Draugijos susirinkimai, juose lenkų kalba skaitomi pranešimai pasirinktomis temomis. Vladislovas Pliateris parašė darbą „Lietuvos padėtis laikotarpyje tarp Lenkijos padalijimo ir Varšuvos sukilimo“, Antanas Glušnevičius – „Lietuvos statistiniai duomenys“. Visgi didžiausias dėmesys buvo skiriamas pralaimėtam sukilimui nušviesti. Joachimas Lelevelis supažindino su Lietuvos Tautinės vyriausybės formavimo ypatumais, Karolis Potulickis – su gen. Antano Gelgaudo veikla, Eustachijus Januškevičius – su gen. Samuelio Rožickio žygiu į Lietuvą. Kovų eigą atskiruose regionuose aprašė: Petras Butkevičius – Telšių paviete, Petras Jasinskis – Ukrainoje, Mykolas Podčiašinskis – visoje Lietuvos teritorijoje.

Kai kurie pateikti kūrinėliai buvo itin trumpi – nors autoriai buvo išsilavinę, bet daugeliui jų trūko literatūrinio darbo įgūdžių. Patarimais padėjo poetai Julius Slovackis ir Adomas Mickevičius, pastarasis kurį laiką vadovavo Draugijos literatūros skyriui. Suredaguoti gausią memuaristinę medžiagą apsiėmė Feliksas Vrotnovskis. 1835 m. Paryžiaus Augusto Linardo leidykloje pasirodė pirmoji sukilėlių kūrybos knyga. Ne visi sutiko su redaktoriaus taisymais ir kai kurių autorių pateikta sukilimo veiksmų traktuote. Didžiausią kartėlį sukėlė konspiracinės veiklos momentų atkleidimas – carinės Rusijos policija po knygos išleidimo suėmė likusius Lietuvoje joje aprašytus asmenis. 1875 m. Leipcigo F.A. Brockhaus leidykloje išėjo sukilėlių memuarų antrasis tomas. 1845–1846 m. Ksaveras Bronikovskis dalį Draugijos sukauptos medžiagos Paryžiuje išspausdino keturtomyje „Pamętniky polskie“. Sukilimo šimtmečio proga lenkų istorikas Henrikas Stanislovas Moscickis Vilniuje išleido neskelbtų prisiminimų knygą. Keletas netyrinėtų rankraščių ir atskirų lapų iki šiol saugomi Lenkų bibliotekos Paryžiuje fonduose.

Lietuvos sukilėlių dvarai caro valdžios buvo nusavinti, atsidūrę užsienyje pabėgeliai turėjo rūpintis išgyvenimu. Dalyvavimas Draugijos darbe vis labiau darėsi problematišku ir jos veikla pamažu užgeso. Atkaklesnieji įsijungė į kitą Paryžiuje įsikūrusią prolenkiškos orientacijos Istorinę–literatūrinę draugiją (veikė 1832–1893 m.).