Antanas Gelgaudas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Antanas Gelgaudas
POL COA Giełgud.svg
Gimė: 1792 m. balandžio 27 d.
Mirė: 1830 m. liepos 13 d. (38 metai)
Šnaukštai, Klaipėdos apskr
Palaidotas: Kisinuose, Dovilų valsčius
Veikla: 1831 m. sukilimo Lietuvoje vadas, brigados generolas.
Žymūs apdovanojimai:
Krzyż Kawalerski Orderu Wojennego Virtuti Militari
RUS Order św. Stanisława (baretka).svg

Antanas Gelgaudas (1792 m. balandžio 27 d. – 1831 m. liepos 13 d. Šnaukštai, Klaipėdos apskr.; palaidotas Kisinuose, Dovilų valsčius) – 1831 m. sukilimo Lietuvoje vadas, brigados generolas.

Biografija[taisyti | redaguoti kodą]

Kilęs iš Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės didikų Gelgaudų giminės.

Palaikė Napoleoną I, 1812 m. savo lėšomis suformavo pėstininkų pulką, už nuopelnus prancūzų kariuomenei suteiktas pulkininko laipsnis. Vėliau stojo į Lenkijos kunigaikštystės karinę tarnybą. 1818 m. Kongreso karalystės Pirmosios divizijos pirmosios brigados vadas, brigados generolas.

1830 m. Lenkijoje vadovavo sukilėlių daliniams.

1831 m. gegužės 29 d. žygyje į Lietuvą prie Raigardo (Balstogės vaivadija) jo vadovaujama 12 000 karių kariuomenę sumušė Rusijos imperijos kariuomenės F. Sakeno 5800 karių dalinį.

1831 m. birželio mėn. ties Gelgaudiškiu susijungė su generolo H. Dembinskio junginiu.

Paskirtas vyriausiuoju Lietuvos sukilėlių vadu, prie savo štabo sudarė Laikinąją lenkų centrinę vyriausybę Lietuvoje. Apskrityse jo pastangomis buvo atkurta sukilėlių valdžia.


Paminklo Panerių kautynėse 1831 m. birželio 19 d. žuvusiems Antano Gelgaudo sukilėliams atidengimas, 2001 m. birželio 6 d.

Ilgai delsęs tik birželio 11 d. generolams D. A. Chlapovskiui ir H. Dembinskiui įsakė žygiuoti į Vilnių; tikėjosi, kad Rusijos kariuomenė be mūšio apleis miestą. Jo vadovaujami Lietuvos sukilėliai ir Lenkijos kariuomenė birželio 19 d. Panerių kautynėse dėl Vilniaus pralaimėjo persigrupuoti spėjusiems Rusijos imperijos kariuomenės daliniams. Žuvo 600 Lietuvos sukilėlių ir 364 Rusijos kariai.

Vėliau stengėsi įsitvirtinti tarp Neries ir Šventosios nuo Kauno iki Ukmergės, Žemaitijoje ir kitur organizavo naujus sukilėlių pulkus. Liepos 8 d. jo kariuomenė bandė išvaduoti Šiaulius, bet Šiaulių kautynes pralaimėjo atvykusiems Rusijos rezervinės armijos junginiams, kuriems vadovavo generolas Ivanas Delingshauzenas.

Rusijos kariuomenei užkirtus kelią į Lenkiją į Prūsiją atsitraukiančią sukilėlių kariuomenę suskirstė į 3 dalis. Liepos 13 d. sukilėliams pereinant sieną kilus sąmyšiui nušautas sukilėlių kapitono Stepono Skulskio.[1]

Po jo mirties Gelgaudiškio dvaras buvo nusavintas.

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Feliksas Sliesoriūnas. Antanas Gelgaudas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VI (Fau-Goris). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. 510 psl.