Laisvosios Europos radijas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
RFE/RL logotipas

Laisvosios Europos radijas / Laisvės radijas (angl. Radio Free Europe / Radio Liberty, RFE/RL) – JAV Kongreso finansuojama žiniasklaidos bendrovė, transliuojanti laidas Rytų ir Pietryčių Europos, Rusijos, Kaukazo, Vidurinės ir Pietvakarių Azijos bei Artimųjų Rytų šalims. Baltarusija, Iranas, Turkmėnija, Tadžikija, Uzbekija retransliuoti šio radijo programas savo šalyse draudžia. Centrinė būstinė – Vašingtonas, veikla sutelkta radijo transliacijų centre Prahoje.

RFE/RL transliacinis regionas 2009 m.

Veikla[taisyti | redaguoti kodą]

Tikslai – skleisti patikimą informaciją, skatinti demokratines permainas ir laisvosios rinkos kūrimą, būti laisvos ir kokybiškos žiniasklaidos pavyzdžiu. Radijo veiklą prižiūri JAV prezidento skiriama 9 narių Radijo transliacijų valdytojų taryba (angl. Broadcasting Board of Governors, BBG). Savo transliacijų regione turi daugiau kaip 20 biurų, juose dirba daugiau kaip 1100 laisvai samdomų vietos žurnalistų. Per savaitę parengia apie 1000 valandų radijo transliacijų 28 kalbomis. Klausytojų – apie 35 milijonai (2006 m.). Laidos transliuojamos per JAV Tarptautinių transliacijų biuro (angl. International Broadcasting Bureau, IBB) trumpųjų bangų stotis Vokietijoje, Kuveite, Filipinuose, Džibutyje, Šiaurės Marianų salose, Šri Lankoje, Tailande ir JAV, o taip pat per vietines transliacinio regiono radijo stotis.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

„Laisvosios Europos radijas“ ir „Laisvės radijas“ kūrėsi kaip savarankiškos organizacijos. „Laisvosios Europos radiją“ 1950 m. Miunchene įsteigė Antrojo pasaulinio karo pabėgėlių iš Vidurio Europos organizacija – Nacionalinis laisvosios Europos komitetas. Savo transliacijas ji pradėjo 1950 m. liepos 4 d. Pirmosios laidos buvo transliuojamos čekų ir slovakų kalbomis klausytojams Čekoslovakijoje per mažą mobilią radijo stotį, pastatytą Bavarijoje netoli Čekoslovakijos sienos.

1953 m. kovo 1 d. transliacijas pradėjo Rusijos tautų išlaisvinimo Amerikos komiteto Miunchene įkurtas „Išlaisvinimo radijas“ (angl. Radio Liberation, rus. Радио „Освобождение“), kuri 1964 m. buvo pavadinta „Laisvės radiju“ (angl. Radio Liberty, rus. Радио „Свобода“).

Abi radijo stotys rengė ir transliavo laidas svarbiausiomis SSRS , Vidurio ir Rytų Europos tautų kalbomis (lietuvių, latvių, estų kalba nuo 1975 m.). Nuo pat įkūrimo per Centrinę žvalgybos valdybą (CŽV) jas slapta finansavo JAV vyriausybė. 1971 m. kilus skandalui ir reikalavimams nutraukti transliacijas (senatorius Viljamas Fulbraitas net pavadino jas „šaltojo karo reliktais“) „Laisvosios Europos radijo“ ir „Laisvės radijo“ ryšiai su CŽV buvo nutraukti ir JAV vyriausybė ėmė finansuoti jas viešai, grantų būdu.

Nuo 1973 m. transliacijas prižiūri JAV Kongreso Tarptautinių radijo transliacijų taryba. 1976 m. „Laisvosios Europos radijas“ ir „Laisvės radijas“ sujungti į vieną bendrovę – „Laisvosios Europos radijas / Laisvės radijas“, 1995 m. ji pertvarkyta ir perkelta į Prahą. Pertvarkymo metu panaikinta Vengrų tarnyba, o Lenkų ir Čekų tarnybos atsiskyrė ir su „Laisvosios Europos radijo“ emblema toliau dirbo savarankiškai Varšuvoje ir Prahoje. 2004 m. uždarytos Latvių, Estų, Slovakų, Bulgarų, Kroatų ir Rumunų tarnybos.

Šaltojo karo metais (iki 1989 m.) „Laisvosios Europos radijas / Laisvės radijas“ laikytas vienu svarbiausių JAV ideologinių ginklų, buvo sovietinio bloko šalių specialiųjų tarnybų persekiojamas, keli radijo žurnalistai nužudyti, Čekoslovakijos tarnyba sprogdinta, slopintos radijo laidos.

Lietuvių tarnyba[taisyti | redaguoti kodą]

Lietuvių tarnyba įkurta 1974 m. SSRS gyventojams skirtame „Laisvės radijuje“ Miunchene, pirmoji lietuviška laida perduota 1975 m. sausio 4 d. 1984 m. išeivių organizacijų iniciatyva siekiant pabrėžti, kad JAV nepripažįsta Lietuvos, Latvijos ir Estijos okupacijos, šių šalių tarnybos perkeltos į nominaliai nepriklausomoms Rytų ir Vidurio Europos šalims skirtą „Laisvosios Europos radiją.“

Miunchene įvairiu laiku dirbo Kajetonas Julius Čeginskas, Kęstutis Čerkeliūnas, Kęstutis Jokubynas, Eglė Juodvalkė, Jonas Jurašas, Aušra Marija Jurašienė, Aleksandras Katzas, Saulius Kubilius, Juozas Bronius Laučka, Vytautas Mackevičius, Viktoras Nakas, Edvardas Tuskenis. Radijo tyrimų institute dirbo Saulius Antanas Girnius. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę 1990 m. Vilniuje įkurtas „Laisvosios Europos radijo“ biuras. Jame dirbo Vidmantas Valiušaitis, Rimgaudas Geleževičius, Jūratė Damulytė, Silvija Ladygienė, Valentinas Mitė, Audrius Siaurusevičius, Saulius Spurga, Algimantas Žukas ir kiti.

1995 m. Lietuvių tarnyba kartu su „Laisvosios Europos radiju / Laisvės radiju“ perkelta į Prahą. Iš Miuncheno čia atvyko dirbti Gintaras Aleknonis, Mykolas Drunga, Kęstutis Girnius, Saulius Tomas Kondrotas, iš Lietuvos – Aušra Jaruševičiūtė (Jūraitė), Laimantas Jonušys, R. Geleževičius, Andrius Kunčina, Valentinas Mitė, Irena Vaišvilaitė, Virgis Valentinavičius, iš Bonos – Darius Udrys.

Šaltojo karo metais Lietuvių tarnyba pabrėžė nepalaikanti ryšių su jokiomis politinėmis organizacijomis, rengė laidas tautinės savimonės puoselėjimo, SSRS politikos kritikos, tikinčiųjų teisių gynimo klausimais, skaitė Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką ir kitų pogrindžio leidinių tekstus. Svarbų vaidmenį ji atliko Atgimimo laikotarpiu informuojant visuomenę apie įvykius ir permainas. Žlugus komunizmui Lietuvių tarnyba ypatingą dėmesį skyrė pokomunistinėse šalyse vykdomoms politikos ir ūkio reformoms, Europos integracijai ir Lietuvos santykiams su rytų kaimynėmis. Pagal RFE/RL veiklos gaires Lietuvių tarnyba veikė kaip nešališkos, patikimos žiniasklaidos pavyzdys.

2003 m. lėšų taupymo sumetimais, JAV prezidento George W. Bush Vyriausybė pasiūlė Lietuvių tarnybą ir septynias kitas tarnybas uždaryti. [1] Po kovos JAV Kongrese dėl Lietuvių tarnybos išlikimo, prie kurios tarnybą palaikančiais laiškais prisidėjo buvęs Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus, tuometinis ministras pirmininkas Algirdas Brazauskas, buvęs Seimo pirmininkas Artūras Paulauskas ir kiti aukšto rango Lietuvos politikai, 2004 m. JAV Kongresas nutraukė šios ir šešių kitų tarnybų finansavimą ir Lietuvių tarnyba buvo uždaryta. Dauguma tarnybos narių atsisveikino su klausytojais; jie buvo atleisti 2003 m. gruodžio mėnesį. Paskutinė „Laisvosios Europos radijo“ Lietuvių tarnybos laida nuskambėjo 2004 m. sausio 30 d. Laidoje dalyvavo paskutinis tarnybos direktorius Saulius Tomas Kondrotas, paskutiniai tarnybos darbuotojai Andrius Kunčina ir Darius Udrys bei korespondentė Lietuvoje Jūratė Damulytė.

Lietuvių tarnybos vadovai[taisyti | redaguoti kodą]

Retransliavimas Lietuvoje[taisyti | redaguoti kodą]

Lietuvoje retransliuojamos „Laisvės radijo“ laidos rusų kalba – „Žinių radijo“ programoje kasdien nuo 21.00 iki 06.00 val. (savaitgaliais – nuo 20.00 iki 08.00 val.).

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Gintaras Aleknonis. Laisvosios Europos radijas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XI (Kremacija-Lenzo taisyklė). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007. - 452 psl.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]