Kondotjerai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Paminklas kondotjerui Bartolomeo Colleoni Venecijoje (aut. Andrea del Verrocchio)

Kondotjerai – karinių samdinių būrių vadai viduramžių Italijoje. Vėliau terminas paplito visoje Europoje. Iki, maždaug, XVIII a. pabaigos juo buvo galima apibūdinti bet kuriuos samdinius, dažniau kilusius iš Italijos.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Terminas yra kilęs iš it. condotta, reiškiančio sutartį tarp samdytojo ir samdinių. Sutartį samdinių vardu pasirašydavo jų vadas, todėl buvo pramintas kondotjeru.

Kondotjerų ištakos siekia Kryžiaus karų laikus, XIII amžių. Iš Palestinos išvyti kryžeiviai grįždami plėšikaudavo, jų būriai siekė pasisamdyti kuriam nors feodalui į tarnybą. Genujos ir Venecijos miestų laivynai buvo pagrindiniai kryžiuočių gabentojai iš ir į Kryžiaus karus. Viduramžių Italijoje buvo daug laisvų ir turtingų iš prekybos su Rytų šalimis miestų, jie tarpusavyje kovodavo ir, kadangi turėjo menkas vietines pajėgas, tai pasistiprinimui samdydavo užsienio karius.

Kondotjerų būriuose daugumą sudarydavo šveicarų ir vokiečių samdiniai. Ilgainiui samdinių būriuose įsigalėjo taisyklės, nusistovėjo vidinė struktūra. Pirmi profesionalūs kondotjerų būriai datuojami XIV a. pradžioje. 1360 m. šimtamečio karo pertraukos metu į Italiją atsikraustė anglų samdinių būriai, vadovaujami John Hawkwood, kurie be perstojo kariavo Italijoje sekančius 30 metų, tai vienoje, tai kitoje pusėje. Be užsienio vadų, samdinių būriams pradėjo vadovauti ir vietinių nusigyvenusių aristokratų atžalos. Turėdami už savo nugaros karinę galią, kondotjerai galėjo pradėti daryti įtaką vietinei politikai ir netgi tapti vietos miestų valdytojais. Taip Milane iškilo Viskončiai ir Sforcos, Mantujoje - Gonzagos. Riminio valdovu tapo Sigismondo Malatesta, Urbino - Federico da Montefeltro.

Kondotjerai nebuvo suinteresuoti rizikuoti savo karių gyvybėmis ir prarasti užmokestį už kariavimą. Todėl viduramžių Italijos karų taktiką sudarė ilgi manevravimai ir ilgametės miestų apsiaustys. Tiesioginiai mūšiai tarp kondotjerų buvo reti. Kai kurie jų būdavo beveik parodomieji, nes aukų skaičius dažnai būdavo labai menkas. Tarp kondotjerų buvo plačiai paplitusios išdavystės ir pažadų netesėjimai. XV amžiaus pabaigoje į Italiją įsiveržus Prancūzijos karaliaus Karolio VIII kariuomenei, vietos gyventojai buvo pašiurpę dėl šimtmečiais neregėto karų žiaurumo. 1495 m. Italijos lyga, vadovaujama Frančesko II Gonzagos visgi nugalėjo įsiveržėlius Fornovo mūšyje, tačiau nuo to laiko kondotjerų reikšmė pradėjo smukti. Užsienio įsibrovėliai, aptikę Italijoje daug turtingų ir parsiduodančių kondotjerų silpnai ginamų miestų, pavertė Italiją mūšių dėl įtakos lauku.

XVI a. kondotjerų karybos metodai prarado efektyvumą. Jų būriai buvo ginkluoti pasenusiais šaltaisiais ginklais ir šarvais, kai įsiveržėlių armijos jau buvo ginkluotos muškietomis. Stipresnieji Italijos miestai prisijungė mažuosius ir pradėjo sudaryti karines pajėgas vietos gyventojų pagrindu. Condotta sutartys pranyko maždaug nuo 1550-ųjų. Kondotjerais Italijoje buvo pradėti vadinti profesionalių karių grupių vadai - generolai, kurie dažnai Italijoje atstovaudavo užsienio valstybių interesų gynimą, kaip Prancūzijos ar Habsburgų monarchijos. Vėliau terminas „kondotjeras“ paplito po visą Europą apibūdinant paprastus samdinius, dažniau iš Italijos kilusius. Kondotjerai pranyko Napoleono karų metu, kai valstybių armijos buvo pradėtos sudaryti iš nuolatinės reguliariosios kariuomenės.

Kondotjerų galerija[taisyti | redaguoti kodą]

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Bernardinai.lt