Kibucas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Yad-Mordechai kibucas.
Revivimo kibuco pagrindinė gatvė, vedanti į valgyklą.
Dumblių auginimo (algokultūros) kompleksas Keturos kibuce.

Kibucas (hebr. קיבוץ = kibuc) – Izraelyje žemės ūkiu užsiimantis ūkis, kuriame visa žemė ir gamybos priemonės yra bendra nuosavybė.

Nei vienoje valstybėje bendra nuosavybė žemės ūkyje nebuvo taip išvystyta, kaip Izraelio kibucuose[reikalingas šaltinis]. Kibucai suvaidino svarbų vaidmenį kuriant Izraelio valstybę. Svarbų vaidmenį Izraelio žemės ūkyje vaidina iki šiol. Ideologinį jų pagrindą sudarė sionizmas ir socializmas. Kibucų tikslų buvo žydus pripratinti prie fizinio darbo, taip pat išmokyti kovoti už savo šalį.

Izraelio valstybės visuomeninėje, kultūrinėje ir auklėjamojoje gyvenimo srityse kibucai pripažinti ir įtvirtinti kaip savarankiškos organizacijos. Komuninės gyvenvietės rėmuose vykdant municipalinę veikla, įkuriamas vietinis valdžios organas; kibucui vadovaujama bendru narių susirinkimu, kuris išrenka sekretoriatą ir keletą komisijų, skirtų vadovauti einamiesiems reikalams.

Kibucai organizuoti bendro darbo ir bendro vartojimo pagrindu. Stojantis į kibucą atiduoda visus savo pinigus ir daiktus į bendrą fondą. Komuna pagal nuostatus prisiima visą atsakomybę už paimtą turtą. Kibuco nuosavybė priklauso visam kolektyvui ir negali būti padalinta, taip kaip ir pelnas, gautas naudojant šitą nuosavybę bei iš kibucų darbuotojų darbo.

Pajamos nepaskirstomos tarp darbuotojų nei pinigais, nei natūra. Kibucas aprūpina gyventojus maistu, apranga, gyvenamuoju plotu, apmoka mokslą, įskaitant ir aukštąjį. Kibuco gyventojas, neturintis nuosavybės, yra aprūpintas iki savo gyvenimo galo viskuo būtinu pakankamu lygiu, kartais net geriau, negu daugelis miestiečių.

Kibucai turi teisę į lengvatines finansines sąlygas. Žemė negali būti padalinta tarp kibucų narių ir esant ekonominiams sunkumams žemė negali būti užstatyta. Jei kibucas paleidžiamas, visos pagrindinės priemonės ir žemė atitenka Žydų agentūrai, kuri juos perduoda vėl kuriamam kibucui.

Kibucų gyventojai neturi nuosavybės, turi vienodas teises ir pareigas, apie ūkio strategiją ir pajamų pasidalinimą sprendžia laisvas kibucų susirinkimas, jis taip pat išrenka kibucų valdymo komitetą. Dalyvavimas bendruomenėje yra savanoriškas.

Žinoma, žemės ūkio mechanizacija kelia žemės ūkio produkcijos savikainą, todėl kibucai gauna pagalbą iš valstybės, kad galėtų konkuruoti su iš mažiau išsivysčiusių valstybių importuojama žemės ūkio produkcija.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Kibucų kūrimo idėjos autoriumi laikomas Lietuvoje gimęs matematikas Hermanas Šapira.[1] Pirmas kibucas – Degania – buvo įkurtas 1910 m. prie Tiberiados ežero Galilėjoje.

Prie garsiausių priklauso 1949 m. balandžio 19 d. įkurtas „Geto didvyrių“ vardu pavadintas kibucas. Jį įkūrė žmonės, išgyvenę po Varšuvos geto sukilimo.

Dabartis[taisyti | redaguoti kodą]

1990 m. buvo 270 kibucų, kiekviename iš jų gyveno apie 200–700 žmonių; bendrai kibucuose gyveno apie 125 tūkst. žmonių (2,6 % Izraelio gyventojų). Dabar daug kibucų be žemės ūkio dar užsiima ir kitokia gamyba. Be kibucų Izraelyje žemės ūkio produkcija dar auginama ir mošavuose, kurių nariai turi nuosavybės teisę.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]


Commons-logo.svg Vikiteka: Kibucas – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka